Vaikai yra smalsūs, bet dėl turimos mažesnės patirties negali
numatyti savo veiksmų pasekmių (Sigitos Burvytės nuotr.).

Bandau suprasti ir išsiaiškinti, kaip pasireiškia pozityvios tėvystės įgūdžiai valdant problemines vaikų ugdymo situacijas, su kuriomis kiekviena dažniau ar rečiau susiduriame. Probleminėse vaikų ugdymo situacijose dažniausiai reaguojame automatiškai ir tik emocijoms atslūgus, pradedame analizuoti, kas įvyko, vertinti savo elgesį ir jo poveikį vaikui.

Vieni supratę, kad netinkamai pasielgėme vaiko atžvilgiu, jaučiamės kalti ir griebiamės išpirkti savo kaltę vaikui nuolaidžiaudami. Kiti nesusimąstome apie savo veiksmus ir žodžius bei jų poveikį vaiko raidai ir toliau nesąmoningai kartojame žalojantį vaiką elgesį, o mūsų nuolatiniai netinkami veiksmai vaiko atžvilgiu gali padaryti neatitaisomos žalos. Treti gal ir suprantame, kad blogai pasielgėme vaiko atžvilgiu, bet randame tokio elgesio pateisinimų: „Jis mane išprovokavo savo riksmu ir kt.“ Ketvirti neanalizuojame probleminės situacijos, bet pasirenkame iš IKT labiausiai patikusį receptą ir bandome jį pritaikyti net nesumąstydami, kad mūsų situacija kita ir mums šis metodas netinka. Negalima sakyti, kad pozityvios tėvystė įgūdžius įvaldę tėvai, įtėviai, globėjai ar kiti ugdytojai nesusiduria su probleminėmis vaikų ugdymo situacijomis ar visada pasielgia teisingai jas spręsdami. Tikrai ne. Visi darome klaidų ir klysti yra žmogiška, tik visada, kai atsiduriame nežįstamoje ir neįprastoje gyvenimiškoje situacijoje, o tai patiriame nuo pat vaiko gimimo ir paskutinio savo atodūsio, nes vaikai auga ir keičiasi, tad iššūkių ir problemų ratas tikrai keičiasi, tenka ieškoti sprendimų. Tad svarbu ir į pirmą vietą iškyla tai, ką mes darome susidūrę su problemine situacija, kokį elgesį pasirenkame: ar sprendžiame įprastai, ar esame išmokę rinkti faktus ir kartu ieškoti sprendimų.

Save pažinti padeda tėvai (Sigitos Burvytės nuotr.).

Tik stengdamiesi pažinti save, siekdami suprasti savo vaikystės patirtis galime suvokti, kokie tėvai esame savo vaikams ir kokias ugdomąsias situacijas jiems kuriame, kurios lemia vaikų savo gyvenimo pasirinkimo scenarijų. Turime nuolat analizuoti save ir stengtis pakeisti netinkamą savo gyvenimo scenarijų, kuris gali prisidėti prie žalojančio vaiko gyvenimo scenarijaus pasirinkimo. Kiekvienas iš mūsų turėjome vaikystę, todėl turime suprasti, kaip mūsų turimos patirtys veikia mus ir mūsų tėvystės bei motinystės raišką. Tik analizuojant save galima pažinti vidinius barjerus, kurie lemia tam tikras mūsų reakcijas į vaiko elgesį, dėl ko formuojasi vaikų pasirenkamas gyvenimo scenarijus. Kol jų neatpažinsime, negalėsime padėti sau ir vaikui ir kartu pakeisti esamos situacijos. Kol neatpažinsime problemos, negalėsime jos pakeisti. Kviečiu analizuoti save kartu su www.ugdykimkartu.lt ir www.ugdykim.lt

Patirtį galima perimti tik būnant kartu
(Sigitos Burvytės nuotr.).

Parašyti šį straipsnį paskatino diskusija su jaunu, kūrybingu, pasitikinčiu savimi, nebijančiu klysti, drąsiu ir nuolat ieškančiu naujovių, šokolado gaminimo verslo Lietuvoje pradininku ir kūrėju, kuris nebijo būti savimi ir yra puikus vyriško elgesio pavyzdys savo vaikams, bet save įvardijančiu kaip pasyvus tėtis... Drąsus savęs įvardijimas pasyviu tėčiu įkvėpė mane pakviesti visuomenę padiskutuoti apie tėvo vaidmenį vaiko gyvenime. Koks tėvo elgesys yra pasyvus, o koks aktyvus vaiko gyvenime? Tad kviečiu leistis į diskusiją apie „pasyvios tėvystės“ supratimą mūsų visuomenėje.

Klausimas – ar gali pasyvi tėvystė būti pozityvi tėvystė ir kaip tos sąvokos koreliuoja tarpusavyje? Kaip suprantate, kas yra pasyvi tėvystė, galėsite parašyti komentaruose. Bet net neabejoju, kad pasyviu tėvu save įvardijantis tėvas nori būti pats geriausias savo vaikui. Jeigu tik kitų kritika jo ar jo elgesio su vaiku atžvilgiu, ar vaiko elgesio kritika priverčia tėčius pasijusti blogais tėčiais, įsijungia savisauga arba gynybos mechanizmai ir visi siekiame, tik skirtingais būdais, apginti savo ribas bei įrodyti sau ir/ar kitiems, kad esame patys geriausi tėčiai savo vaikams.

Kiekvienas turime savo pasirinkto elgesio su vaikais paaiškinimą ir tai priklauso nuo to, kaip tą tėvystę suprantame.

Vaiko raidos etapai

Ugdymo klaidos

Šeimos probleminės situacijos

Įvadinė paskaita

Individualios konsultacijos

Vaiką supančios aplinkos stebėjimas ir įvertinimas

Individualios ugdymo programos šeimai parengimas

Paskaitų - diskusijų ciklas tėvams ir kitiems ugdytojams

Jaunimo požiūris

Mokslinė literatūra

Populiarioji literatūra

Pozityvi tėvystė

Straipsniai

Tyrimai

Televizijos ir radijo laidos

Vaikų patyčios – didelė problema?

Prigimtis ar aplinka?

Televizija ir kompiuteriai

Globa ir iššūkiai?

Tėvo ir motinos funkcijos

Žvaigždė ar universalas?

Santykių problemos

  VERTA ŽINOTI KAD:

  apie 70% fizinio ir protinio potencialo ir charakterio savybių įgyjama iki 3 metų,

  iki 6 metų įgyjama - apie 90%.

  Charakteris - žmogaus likimas

  Harmoningas charakteris - laimingas gyvenimas

  Iki 7 metų vaikas įgyja protą, o likusį gyvenimą kaupia žinias

  Žinias galima kaupti kompiuteryje, o kaip jomis naudotis reikia proto

  Mes visi iš vaikystės

  Visi gimstame potencialiais genijais - nevykėliais padaro aplinka

  Žmogus išnaudoja tik 10% smegenų galimybių