Ar XXI a. technologijos garantuoja asmenybės išugdymą?

Informacijos laisvė ir technologijų evoliucija atvėrė plačias duris šiuolaikinio žmogaus galimybėms sužinoti, patirti, patogiau gyventi ir būti lygiaverčiu globalios visuomenės nariu. XXI a. vaikai jau gimsta apsupti įvairių technologijų, todėl vis dažniau kyla klausimas, koks yra ir turėtų būti jų santykis, kaip vaikus veikia skirtingos vaizdo, garso ir rašto raiškos priemonės. Specialistai teigia, kad vis daugiau problemų kyla dėl tėvų negebėjimo sukurti balansą vaikų auklėjime, pasitelkiant technologijas.

Apie poveikį vaikų supratimui ir ugdymui sutiko papasakoti Lietuvos edukologijos universiteto doc. dr. Sigita Burvytė, kuri taip pat yra ir VšĮ „Vaikų ugdymas“, įkūrėja.

Vos gimęs kūdikis visko pradeda mokytis iš savo artimiausios aplinkos. Todėl didžiausia atsakomybė tenka jo tėvams, į ką labiausiai jiems reikėtų atkreipti dėmesį? Galbūt vaikystėje naudojus mažai skirtingų metodų, galima atsigriebti vėliau?

Vaikų imlusis periodas yra maždaug iki 3-4 metų amžiaus, todėl jį reikėtų išnaudoti kuo efektyviau jų patirties kaupimui. Norint, kad jis netaptų vienpusišku žmogumi, būtina lavinti visus receptorius tolygiai, t. y. leisti kuo daugiau potyrių išbandyti. Mūsų aplinka yra dosni potyriams ir suvokimui ugdymui, todėl reikia sudaryti galimybes paliesti ir vaikščioti žole, pamatyti, išgirsti ir paliesti čiurlenantį vandenį, kuo daugiau su vaiku kalbėti.

Atlikau dviejų metukų vaiko stebėjimą, kurį tėvai nuo kūdikystės po kelias valandas palikdavo prie televizoriaus – animacinių laidų. Vaikas įprato stebėti statišką vaizdą, todėl jam ką nors pasakius ar išeinant iš jo regos lauko – jis tiesiog nereaguoja, neseka akimis. Vadinasi, pas jį labiausiai išlavintas regėjimas. Žinoma, norint jį sugrąžinti į normalų ugdymo kelią, kad išlavėtų ir kiti receptoriai, reikia daug darbo ir pastangų. Svarbiausia – perkelti į kitą aplinką: kalbėti, mokyti reikšti ir atpažinti jausmus, leisti potyrių patirtį sukaupti. Be abejo, ne tik televizorius gali slopinti vaiko supratimą. Vienas tėvelis trimečiui sūnui neskaitė pasakų, manydamas, kad jis dar jų nesupranta. Visgi, yra priešingai, reikia skaityti, daug kalbėti, net įsčiose vaiką nešiojant. Nes taip lavinama vaizduotė, kūrybiškumas ir apskritai, kalbėjimas su vaiku prisideda prie jo kalbos įgūdžių kūrimo. Dabar vis daugiau vaikai darželiuose sunkiai kalba, kadangi tiek jie, tiek su jais mažai kalbėjo, mažai patirties sukaupė, dėl to ir kalba jo neišlavėjusi. Televizija, įgarsintos knygelės, vaizdo žaidimai neatstoja natūralios aplinkos ir negali vaiko ankstyvosios suvokimo patirties sukurti.

• Šiuolaikiniai tėveliai yra skubantys ir užsiėmę, todėl dažnai televizorių ar kitas technologijas naudoja kaip pagalbininką, kai nori atlikti savo darbus ar nuraminti vaikus. Taip pat teisinamasi, kad šiuolaikinės priemonės suteikia žinias, pralinksmina ar net lavina gebėjimus. Ką rodo toks tėvų požiūris?
• Vienareikšmiškai pasakysiu – tai daroma dėl patogumo, tokių atvejų labai daug ir tik maža dalis tėvų nori tai pripažinti. Iš vaiko elgesio galima atpažinti, kiek laiko jis yra praleidęs prie televizoriaus – „nemokamos auklės“. Tėvai mano, kad tai atstoja jų buvimą, bet iš tikrųjų – silpnėja arba nyksta emocinis tėvų ir vaikų kontaktas. Tėveliai turi suprasti, kad reikia išbūti laiką su vaiku. Galiu drąsiai pasakyti ir pavyzdį iš savo šeimos: kai aš su savo trimis vaikais būnu daug laiko – viskas gerai, susikalbame, suprantame vieni kitus, tik mažiau laiko praleidžiame kartu ir jie reikalauja dėmesio visokiais būdais. Vadinasi, šeimose gali atsirasti susvetimėjimas, nenoras ir negebėjimas bendrauti, dalintis jausmais.
• Kaip manote, ar įmanoma užauginti vaiką be televizoriaus? Juolab, ar vaikas gali būti kitoks nei jo bendraamžiai, kurie jį žiūrėtų?
• Aš vėl pasidalinsiu pavyzdžiu iš praktikos. Mano konsultacijas lankė mama, kuri vaikui sukūrė skirtingų užsiėmimų kampelius namuose, kad jis turėtų skirtingas veiklas, kasdien vesdavosi vaiką į kiemą bei visiškai nerodė jam televizijos. Mamytė pastebėjo, kad jau 1,2 metų jos vaikas skyrėsi nuo bendraamžių – savarankiškumu, raumenų tonusu, smalsumu ir tyrinėjimu, gebėjimu užsiimti su savimi. Vaikams daug laiko praleidžiant prie televizoriaus ar kompiuterio, nukenčia organizmas kitų raidos aspektų sąskaita: socialinių, fizinio aktyvumo, emocinio pažinimo, raida stovi vietoje, vystosi vienpusiškas žmogus. Ta pati mamytė įkūrė būrelį visapusiškam vaiko ugdymui, naudodama žaidimus ir veiklas parsisiųstas iš užsienio. Ji pamatė, kad jos sūnus geba daugelį užduočių labai greitai atlikti ir imasi iniciatyvos, kiti vaikai nerodo susidomėjimo, laukia pagalbos arba kol padarys už juos, paduos, išspręs, parodys.
• Vadinasi, vietoje televizoriaus, geriau sodinti močiutę ar samdyti auklę?
• Vienareikšmiškai taip. Ir dar tas žmogus, labai svarbu, kad mylėtų vaikus, kalbėtųsi su jais. Pvz. jeigu auklės dažnai keičiasi, vaikas nespėja prisirišt prie to žmogaus, o kai nesusiformuoja prieraišumas, vaikas būna uždaras, ugdo pats save, neturi socialinių įgūdžių. Tiek auklės, tiek kiti su vaikais būdami žmonės, turi ne tik vežioti ar vedžioti vaiką, o rodyti, kalbėti, lavinti potyrius.
• Vis garsiau įvairių šalių mokslininkai kalba, kad vaikams reikia riboti ir kiek įmanoma vėliau pradėti leisti naudotis šiuolaikinėmis technologijomis. Kaip manote, kodėl taip skelbiama ir kada vaikai turėtų susipažinti su jomis?
• Mano manymu, iki 3 metų vaikų gyvenime neturėtų būti nei televizijos, nei kitų informacinių technologijų, kadangi jos skirtos gauti informacijai, darbui. 4-5 metų vaikas, susipažinęs su technologijomis, sugebės ir kiek reikės išmoks su jomis dirbti. Iki 3 metų vaikas turi kaupti kitokią patirtį, paremtą visapusiškais potyriais: fiziniu aktyvumu, visų receptorių užaktyvinimu, gebėjimu reikšti emocijas, socialiai bendrauti, protauti. Dažnai tėvai nesupranta apie vaikų greitą prisirišimą prie technologijų. Taip nutinka todėl, kad išsiskiria adrenalinas dėl matomo greito rezultato. Tie, kurie daug sėdi, nesportuoja, nejuda, kad išveiktų, pašalintų adrenaliną ir atpalaiduotų emocijas, nejučia pradeda kartoti nevalingus judesius. Mažas fizinio krūvio kiekis žalingas žmogui, ypač jaunam, nes energija, emocijos ir įtampa kaupiasi juose, todėl kartais emocijos išreiškiamos agresija ar kitais veiksmais, nes kitaip nemoka to padaryti. Todėl dažnai tikrieji neigiami aspektai išryškėja daug vėliau, kaip pvz.: valios stoka, rizika priklausomybėms, negebėjimu nusistatyti prioritetų.
• Kaip manote, kas turi daugiau įtakos vaikų netinkamiems santykiams su technologijomis, tėvų įsitikinimas, kad vaikai yra labai savarankiški ar negebėjimas išmokyti vaikus paskirstyti savo laiko bei kontroliuoti jo praleidimą?
• Dėl valios ir savarankiškumo ugdymo yra atsakingi būtent tėvai. Jau 3-4 metų vaikui jie turėtų sudaryti sąlygas ugdytis valią. Viena mamytė pasakojo kaip 3 metų sūnui išjungia televizorių – riboja jo žiūrėjimą. Tai yra negerai, mama turi susitarti su vaiku, kiek laiko jis žiūrės televizorių ir vaikas pats turi suprasti bei sugebėti išjungti, nes taip buvo sutarta, o ne mama išjungti. Mama gali tik priminti ir pagirti už susitarimo laikymąsi. Valią ugdyti reikia ir galima sukuriant dirbtines situacijas, svarbu tam skirti dėmesio.

Kas liečia savarankiškumo supratimą, pirmiausia reikia apsibrėžti kas jis yra, nes pastebiu skirtingus jo suvokimus. Mamos sako, kad vaikas savarankiškas, kai pasakau susitvarkyti žaislus – jis susitvarko, bet ne taip turėtų būti. Jis pats turėtų suprasti, jog turi susitvarkyti. Savarankiškumas ir imlumas naudojantis informacinėmis technologijomis nėra svarbiausia sritis. Tėvai turi galvoti, kaip išmokyti apriboti laiką prie kompiuterio, naudoti pagal paskirtį. Nes imlumas tik vienoje srityje užima kitų parametrų laiką ir gali lemti vienpusiško žmogaus formavimąsi. Turi išmokti savarankiškai priimti sprendimus, spręsti konfliktus, susitvarkyti su savo emocijomis ir socialiais būdais jas išreikšti, labai daug parametrų yra.

• Kokie yra šiuolaikiniai tėvai bei jų formuojama aplinka vaikams? Galbūt jų turėta patirtis atskleidžia kai kurių dabar vyraujančių problemų priežastis?
• Alfa kartos vaikų tėvai pasižymi tam tikrais principais. Mano pastebėjimas – anksčiau buvo negausios šeimos, tėvai rūpinosi savo vaikais, daug ką jiems duodavo, padarydavo už juos ir dabar tie vaikai patys yra tėvai. Jie savo vaikams nemoka duoti, nes jiems duodavo, jie moka tik gauti, todėl laukia, kol jiems padės auklės, seneliai, institucijos. Dėl to iškyla reikalavimai pedagogams. Veda vaikus į darželį, nes patys nebūna, nemoka aukotis, todėl samdo prestižinę auklę ar renkasi išskirtinį darželį. Tada iš jų reikalauja, kad išmokintų vaiką visko išmokintų: kalbėti, protauti, reikšti emocijas. Dar viena paralelė, kurią stebiu – labai daug nusiskundimų, priekaištų pedagogams, auklėms, auklėtojoms turi šių laikų tėvai. Taip yra todėl, kad vaikystėje reikalavo daug iš tėvų: nupirk, padaryk, suteik, duok, todėl dabar reikalauja ir iš aplinkos. Išryškėjęs ir nemokėjimas pasakyti į akis, drąsos stygius ir kalbėjimas už nugaros bei pasitelkiant informacines technologijas. Jie neišmoko problemų spręsti iš savo tėvų, neišmoko pasakyti čia ir dabar kas jam nepatinka, neišdrįso pasakyti, parodyti emocijų. Tada problemas užslepia ir ieško palaikymo bei sprendžia per aplinkui. Tai mato jų vaikai ir kuria savo elgesio modeliukus.
• Kokia mūsų visuomenė turėtų būti ateityje, kokių piliečių ir problemų reikėtų tikėtis?
• Alfa kartos piliečiai (gimę XXI a.) turėtų būti labiau reaguojantys į vaizdus, skaitantys tekstus vaizdais, uždaresni, tiesioginį bendravimą pakeičiantys virtualiu bendravimu, mažiau emocionalūs, turintys žemesnį sąvokinį mąstymą. Skaitymas skatina ieškoti priežasčių, sąsajų, dėsningumų, o vaizdais jau viskas paduota, todėl bus neturintys vaizduotės, nesugebantys sukurti. Pvz. kai skaito pasaką, turi pats sukurti vaizdą, o jeigu mato filmuką – viskas yra sukurta, nereikia pačiam galvoti, nebereikia vaizduotės. Žmogus be vaizduotės ne toks kūrybiškas, geba dirbti tik pagal sistemą, tam tikras funkcijas. Todėl reikia kurti dirbtines sąlygas, kad jie būtų kūrybiški, nes kuriančių modelius ateities visuomenėje bus mažai, o vykdančių komandas – daug.
• Kaip turėtų elgtis būsimi tėvai, kad nepasiklystų šiuolaikinių technologijų pasaulyje ir išugdytų visapusiškus vaikus?
• Dabartinė būsimų tėvų karta yra viskuo besidominti, žingeidi, todėl jie turėtų padirbėti santykių plotmėje, susikurti gerais tarpusavio santykiais pagrįstą pagrindą, nes ugdymas geru pavyzdžiu labai svarbus. Taip pat, gerai žinoti vaiko raidą ir kokiu imliuoju periodu, kas ugdosi bei kokių reikia sąlygų. Suprasti, kad reikia dienos rėžime sudaryti galimybę vaikui fiziškai judėti, su juo bendrauti ir palikti vieną, kad mokėtų su savimi užsiimti, kurti emocinį ryšį, kalbėti apie jausmus, aptarti ir sukurti aplinką bei galimybes įvairiems potyriams. Svarbu ne už vaiką viską padaryti, o leisti pačiam vaikui, naudoti kūrybiškumą, paskatinti už tai. Dėl paskaitų ir mokymų tėvams – būtina suprasti, kad per prievartą, nieko negalima išmokyti. Todėl tėvai turi patys norėti būti atsakingais tėvais. Reikėtų skirti daugiau dėmesio rengimo šeimai dalyko integravimui švietimo institucijose, kur būsimi tėvai jau pradėtų domėtis, susipažintų su iššūkiais ir žinotų, kur ieškoti pagalbos.