2019-04-03

Vytauto Didžiojo universiteto socialinės pedagogikos IV kurso studentė

Agneška Ornovskytė

,,Gaisrų gesintojo“ vienos darbo dienos mokykloje dienoraštis

,,Gaisrų gesintojas“ yra labai atsakingas žmogus, kuris gelbėja kitų gyvenimą, gesina išsipliekusius ,,gaisrus“ ir atlieka dar daugybę naudingų funkcijų, tik tai apibūdina ne vien gaisrininkų profesiją, bet ir mokykloje dirbantį socialinį pedagogą.

Atlikdama praktiką vienoje iš Vilniaus gimnazijų supratau, jog socialinio pedagogo darbo diena neretai prasideda kur kas anksčiau nei kitų specialistų. Nepaisant dažnų ,,Gerovės komisijos“ posėdžių, socialinis pedagogas turi būti pasiruošęs rytiniams pokalbiams su vaikų tėvais, kurie ateina pasikalbėti dar net neprasidėjus darbo dienai. Viskas būtų gerai, jei jie ateitų pasiteirauti, kaip vaikui sekasi, bet dažniausiai jie ateina su priekaištais, puolimais, dar nespėjus atrakinti darbo kabineto durų. Na, bet tarkime tai yra normalu, kalba juk eina apie vaikus, o mes esame ,,vaiko advokatai“. Kai byla jau baigta ir pagaliau gali atsisėsti ir įsijungti kompiuterį, staiga prasiveria durys, jose stovi iš baimės sustingusi mokytoja ir prašo pagalbos. Kompiuteris lieka sau vienas kabinete, vos spėjus užrakinti duris reikia vytis mokytoją ir spręsti problemą. Žinoma ir šį kartą, pagalba suteikta ir vediesi ,,netinkamą“ vaiką į savo kabinetą. Tik pradėjus gilintis į situaciją, sulaukus vaiko pasitikėjimo staiga nuskamba skambutis į pertrauką. Viskas, gerai, juk pertrauka, vaikui niekur nereikia, galime kalbėtis toliau, bet BUDĖJIMAS. Palieki vaiką piešti arba greitai pristatai jį į klasę ir bėgi atlikti budėjimo pareigas. Pasibaigus pertraukai prisimeni kompiuterį ir nebaigtus maitinimo talonus, bėgi į kabinetą, bet pakeliui įsiliepsnoja naujas ,,gaisras“, kurį turi vėl ,,gesinti“. Trumpam prisėdus pailsėti, tuoj pat prieina dalykų mokytojas ir praneša, kad bus vykdomas projektas, prie kurio yra būtina prisidėti, padėti vaikams, juos paskatinti. Tada mintis susitelki į projektą ir bandai sugalvoti, ką gali padaryti, bet sulauki skambučio, kad susirinkimas, reikia bėgti. Bėgant pakeliui susistabdo kiti pedagogai, kuriems reikalinga pagalba, bet sakai, kad užeitų vėliau, nes bėgi į susirinkimą ir jie informuoja, kad būtinai užeis. Po susirinkimo pastebi, kad darbo diena artėja į pabaigą ir supranti, kad maitinimo talonai ir projektas keliauja kartu namo ir iki ryto turi būti baigti. Viską pasidarysiu rytoj, pagalvoji, ir važiuoji namo daryti maitinimo talonų. Bet netikėtai vakare suskamba telefonas ir sužinai, kad susirgo kelios mokytojos ir rytoj reikės jas pavaduoti. Atsisėdus pradedi galvoti, ką gi daryti pirma, talonus, ar atsidaryti dienyną ir ruoštis rytojaus pamokoms. Gerai, kad nors nelieka laiko galvoti apie tai, kaip išgyventi gavus atlyginimą…

Tada viską gerai apgalvojus kyla klausimas, kiek laiko gali būti skiriama vienam vaikui per dieną, kuriam tikrai yra reikalinga socialinio pedagogo pagalba? Po atliktos pedagoginės praktikos supratau, kaip yra nepakankamai vertinamas socialinio pedagogo darbas. Šio specialisto pastangos yra begalinės, per dieną nubėgama tiek žingsnių, kaip geros treniruotės metu. O galiausiai pats rezultatas yra menkai pastebimas, nes stengiamasi dirbti taip, kad vaiko problemos išsispręstų savaime, neprimetant savo kaip specialisto įdėto darbo. Socialinis pedagogas yra pakankamai kompetentingas, kad galėtų apsibrėžti savo darbo ribas, norėtųsi, kad ta kompetencija pasinaudotų kiekvienas iš jų. Pirmiausia norint gerų rezultatų reiktų pakeisti požiūrį ir įvertinti žmogaus galimybes suvokiant, kad begalinis trumpalaikis ,,gaisrų gesinimas“ nesuteikia ilgalaikės naudos.