2017-05-02

Agneška Ornovskytė

Inkultūrizacijos problemos, susijusios su rase (tautybe)

Įvadas

Remiantis didžiuoju lietuvių kalbos žodynu, žodis rasė reiškia istoriškai susidariusių žmonių grupę, kuri išsiskiria kilmės bendrumu ir tam tikromis būdingomis paveldimomis ypatybėmis (odos ir plaukų spalva, galvos forma ir pan.). Šiandien mes gyvename globalioje visuomenėje, todėl ryšys tarp kitų valstybių gyventojų ir rasių tapo labai tamprus. Atsivėrusios galimybės ilsėtis kitose šalyse, galimybė mokytis užsienyje, migracija ieškant darbo ir dar labai daug priežasčių verčia mus susitikti su kitų rasių bei tautybių žmonėmis. Kadangi dauguma Lietuvos piliečių yra linkę keliauti, aplankyti kitas šalis bei emigruoti ilgam laikui yra natūralu, jog savo šalyje taip pat susilaukiame nemažai imigrantų. Deja, mūsų visuomenė ne visada yra jiems draugiška ir pasirengusi priimti svetimšalius kaip pilnaverčius valstybės narius. Dėl šios priežasties Lietuvoje yra plačiai paplitusi rasinė ir tautinė diskriminacija ugdymo institucijose, darbo vietose ir visuomeniniame gyvenime. Taigi, su kokiomis rasinėmis ir tautinėmis problemomis susiduriama inkultūrizacijos procese bei kokios yra pagalbos galimybės nuo rasizmo kenčiantiems asmenims?

Pasak Vengale L., Grigolovičienė D., Mališauskaitė L. (2007), diskriminacija, tai kokių nors žmogaus teisių atėmimas ar turi¬mų teisių sumažinimas, dėl ko žmogus praranda galimybę dirbti norimą darbą, įsigyti tam tikras paslaugas ar prekes, siekti mokslo, dalyvauti valstybės valdyme ir panašiai. Diskriminacija yra skirstoma į tiesioginę (asmeniui taikomos prastesnės sąlygos nei toje pačioje padėtyje esančiam kitam asmeniui) ir netiesioginę (kokie nors veiksmai, teisės normos, vertinimo kriterijus, praktika arba įstatymai formaliai yra vienodi, bet juos taikant skirtingiems asmenims taikomi skirtingi apribojimai). Yra išskiriama nemažai skirtingų diskriminacijos rūšių, tokių kaip diskriminacija dėl lyties, amžiaus, lyti¬nės orientacijos, negalios, rasės ar etninės priklau¬somybės, religijos ar įsitikinimų. Tačiau viena iš labiausiai paplitusių diskriminacijos rūšių yra rasizmas. Rasistai diskriminuoja kitos tautos žmones dėl odos spalvos, asmens kilmės, tautybės, kalbos arba kultūros. Remiantis 2011 metų ketvirtąją Europos Komisijos ataskaita apie Lietuvą, pastebima, jog mūsų šalyje yra plačiai paplitęs rasistinis smurtas. Kasmet pasitaiko atvejų, kai dėl savo kūno spalvos, elgesio ar kalbos buvo užpulti kitataučiai. Dažnai jie yra puolami ir įvairiose viešuosiuose institucijose. Net 10 – 12 procentų Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų atstovų yra patyrę diskriminaciją užimtumo, švietimo ir sveikatos priežiūros srityse. Toks nepalankus Lietuvos piliečių elgesys užtraukia gėda visai šaliai ir iš jos svetur išvykusiems asmenims.

Anot Laimos Nekuravičiūtės Neverauskienės (2011), lietuviai yra viena iš ksenofobiškiausių tautų Europoje. Ksenofobija pasižymintis žmonės bijo arba yra labai nepasitenkinę užsieniečiais ar nepažįstamais žmonėmis, kurie kažkaip skiriasi nuo didesnės visuomenės dalies. Nors Lietuvoje dar nėra lygių galimybių statistikos rengimo sistemos, tačiau vykdant įvairias apklausas paaiškėjo, jog didžioji dalis Lietuvos gyventojų nenori kaimynystėje, darbe, mokykloje ar kitoje visuomeninėje institucijoje matyti kitataučių. Toks požiūris užkerta kelią inkultūrizacijos procesui Lietuvoje. Didelė dalis imigrantų sunkiai randa gerą darbo vietą, kadangi dažnai į darbą jie yra nepriimami dėl savo rasės požymių. Didžioji dalis lietuvių yra įsitikinę, jog tik lietuvių tautos žmonėms turi būti taikoma pirmumo teisė lankantis pas gydytojus, leidžiant vaikus į mokyklą ar darželį, užimant darbo vietą ar naudojantis kokiomis nors visuomeninėmis paslaugomis. Toks požiūris neretai sukelia nepasitenkinimą kitų šalių gyventojų ir dėl to lietuviai dažnai yra laikoma nesvetinga tauta.

Vis dėlto kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo socialinio statuso ar gyvenimo kokybės, esame vienaip ar kitaip susidūrę su diskriminacija. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (2012) leidinyje teigiama, jog net ir labiausiai išsivysčiusiuose demokratinėse pasaulio šalyse galima susidurti su diskriminacija. Pabrėžiama, jog dažnai diskriminuojama iš nežinojimo, iš įpročio, remiantis jau nuo seno nusistovėjusiais stereotipais, bet labai dažnai tai daroma ir sąmoningai, nes diskriminuojant galima lengviau siekti valdžios, galios, įtakos ar kitų tikslų. Iš tikrųjų žinoti apie bausmes už diskriminaciją yra labai pravartu, nes lygių galimybių principai yra labai panašūs visose Europos Sąjungos šalyse, todėl vykstant studijuoti, dirbti, ar gyventi svetur jūs žinosite savo teises ir galimybes. Diskriminacija yra draudžiama konstitucijų bei daugybės kitų teisės aktų, tad šios žinios gali padėti reikalaujant geresnio atlyginimo, geresnės darbo vietos, gyvenamo būsto, socialinių garantijų kitose valstybėse. Lygių galimybių įstatymai galioja įvairiose socialinėse srityse: valstybinėse ir savivaldybių institucijose (jos turi rengti ir įgyvendinti programas bei priemones, skirtas lygioms galimybėms užtikrinti), švietimo įstaigose, mokslo ir studijų institucijose (jos garantuoja, jog įstaigose nebus priekabiaujama), visas paslaugų sektorius (visiems vartotojams turi turi būti taikomos tos pačios mokėjimo sąlygos ir garantijos už tokius pačius ar vienodos vertės gaminius, prekes ir paslaugas), darbdaviai (turi užtikrinti, kad darbuotojas darbo vietoje nebūtų diskriminuojamas). Deja, bet dažnai dėl įstatymų supratimo stokos, auklėjimo ypatumų, menko išsilavinimo, asmeninių savybių, viešosios nuomonės, žiniasklaidos pozicijos ar panašiai, žmonės neatpažįsta diskriminacijos. Pavyzdžiui, darbdavys nepriima į darbą asmens teigdamas, jog jam trūksta išsilavinimo užimant tokias pareigas, tačiau iš tiesų šis kandidatas yra vienintelis turintis tos darbo srities diplomą ir jis yra nepriimamas tik dėl to, jog yra tautinių mažumų atstovas. Tai yra netiesioginė diskriminacija, kuri yra labai dažnai tiesiog nepastebima. Tad, žmogus, kuris gerai išmano savo teises, net ir būdamas kitos rasės gali reikalauti, kad jam būtų suteikta atitinkama darbo vieta. Galima pasidžiaugti, jog yra tikrai nemažai įstatymų, ginančių tautinių mažumų teises:

  • Lietuvos Respublikos Konstitucija, jos 29 straipsnyje yra skelbiama, jog ,,įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.“
  • Jungtinių Tautų Organizacijos Tarptautinė žmogaus teisių chartija.
  • Tautinių mažumų įstatymas, jame teigiama, jog „Lietuvos Respublika visiems savo piliečiams nepri¬klausomai nuo jų tautybės garantuoja lygias politines, eko-nomines ir socialines teises bei laisves, pripažįsta tautinį identiškumą, kultūros tęstinumą, skatina tautinę savimonę bei jos saviraišką“.
  • Valstybinės kalbos įstatymo 1 straipsnyje nustatytas valstybinės kalbos vartojimas viešajame Lietuvos gyvenime. Įstatyme numatyta valstybinės kalbos apsauga, kontrolė ir atsakomybė už valstybinės kalbos įstatymo pažeidimus.
    Švietimo įstatymas, jame surašytos tautinių mažumų teisės į mokslą bei valstybinės kalbos vartojimo klausimai.
    Pilietybės įstatymas.
  • Tarptautinė konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo, joje ginamos rasinių, etninių grupių ar asmenų teisės.
  • Konvencija dėl pabėgėlių statuso užtikrina, kad visose valstybėse būtų suprasta ir išspręsta pabėgėlių problema, suteikiant jiems pagalbą.
  • Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jos 14 – ame straipsnyje teigiama, jog ,, turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ir kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokio statuso.“

Šie ir kiti įstatymai garantuoja tautinių mažumų teises bei užkerta kelia diskriminacijos plitimui, kadangi už kitos rasės asmenų menkinimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą yra numatytos bausmės. Svarbiausia, kad žmonės, patiriantys rasinę diskriminaciją žinotų, kur jie gali prašyti pagalbos. Pirma, kur reikia kreiptis patyrus diskriminaciją yra: lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą; teismą; nevyriausybines organizacijas, ginančias žmogaus teises; darbdavį; žiniasklaidą. Tačiau vis dėlto protingiausia būtų iš karto kreiptis į lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, kadangi ji yra specialiai sukurta kovai su diskriminacija, visada paiso įstatymus bei visada užtikrina skundą pateikusio asmens slaptumą. Taigi, kiekvienas žmogus privalo žinoti įstatymus, kurie nurodo jo teises ir laisves, nes tik tokiu atveju išvykus svetur galima bus ginti savo teises bei jaustis pasitikinčiais savimi.

Doc. dk. I. Klanienės (2009) aprašytame tyrime apie mokinių diskriminacijos apraiškas mokykloje pastebima, jog nemaža dalis vaikų mokykloje jaučiasi nesaugiai. Mokykloje dažniausiai diskriminacija pasireiškia kaip: patyčios, priekabiavimas, lygių galimybių ignoravimas, išskirtinių sąlygų sudarymas bei smurtas. Dažniausiai vaikai yra pašiepiami dėl socialinės padėties ir tautybės. Beveik 60% mokinių atsakė, joj nenorėtu sėdėti viename suole su kitataučiu arba girdėti pamokoje tarmiškai kalbančių bendraklasių. Blogiausia yra tai, jog didžioji dalis tyrime dalyvavusių vaikų pasisakė, jog jaučiasi žeminami ir diskriminuojami ne kitų mokinių, o pedagogų. Patys mokytojai dažnai pasišaipo iš kitos rasės vaikų, pašiepia jų kalbos klaidas bei elgesį. Dažnai jų aukomis tampa vaikai iš socialiai remtinų šeimų. Tokiu būdu mokytojai tiesiog bando pelnyti populiarumą ir pripažinimą klasėje. Mano manymu, tokiam mokytojų elgesiui kelią užkirsti turėtų socialinis pedagogas. Galėtų būti atliekamos įvairios apklausos apie diskriminaciją mokykloje. Tokių būdų galima būtų nuspręsti, ar vaikai mokykloje yra saugūs. Taip pat labai naudingas būtų globalusis švietimas, nes jis ne tik supažindintų vaikus su kitomis tautomis, bet mokintų orumo, solidarumo, lygybės, pagarbos bei taikos. Daugiau žinodami apie kitų šalių gyventojus vaikai taptų tolerantiškesni, jiems būtų įdomu susipažinti su kitomis kultūromis. Beje, kovo 21 dieną mokyklose turėtų būti daug plačiau švenčiama ,,Tarptautinė rasinės diskriminacijos panaikinimo diena“. Šią dieną vaikai galėtų kurti įvairius antidiskriminacinius plakatus, raginti vieni kitus bendrauti su visų tautybių žmonėmis bei kuo daugiau domėtis kitų šalių kultūromis. Vaikai jau nuo mažens turi būti mokomi tolerancijos, nes tik tokiu būdu jie gali užaugti dorais, oriais ir tolerantiškais žmonėmis.

Išvados

Nors dažnai žmonės nepastebi įvairių aplink tvyrančių problemų tol, kol tai nepaliečia jų pačių, vis dėlto rasinės diskriminacijos tema kasmet tampa vis skaudesnė. Įvairių šalių gyventojams migruojant po pasaulį tampa normalu, jog šalyse nebelieka vienos tautos žmonių, nes juos pakeičia keliaujantys emigrantai. Suprantama, jog nėra lengva staiga priimti kitus papročius, kultūras bei tradicijas. Tačiau tai nereiškia, jog kitos rasės žmonės yra kažkuo prastesni ar blogesni. Jie turi lygiai tokias pačias teises ir galimybes kaip ir kiti šalies gyventojai. Kad būtų įtvirtinta lygybė kiekvienas asmuo turi žinoti jį ginančius įstatymus ir tik tada jis galės jaustis saugus kitoje valstybėje. Diskriminacijos apraiškos prasideda jau nuo mokyklos laikų, kai vaikai tyčiojasi vieni iš kitų dėl odos spalvos, kalbos, drabužių ar kitų dalykų. Deja, bet mokytojai dažnai į tai nekreipia dėmesio arba patys prisideda žeminant kitus. Kadangi socialinis pedagogas yra ,,vaiko advokatas“, jis turėtų nuolatos rūpintis, kad vaikas mokykloje jautųsi saugus, gerbtų savo mokytojus bei draugus. Jei vaikystėje vaikas neišmoks būti tolerantiškas kitiems, jis ateityje skleis diskriminaciją tiek darbo vietoje, tiek visame visuomeniniame gyvenime. Tad Lietuvoje ir visame pasaulyje turi būti ugdoma tolerancija kitataučiams, nes šiais laikais tautų maišymasis yra neišvengiamas dalykas.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

  1. ECRI – ketvirtoji Europos Komisijos ataskaita apie Lietuvą, 2011. – https://www.coe.int/t/dghl/monitoring/ecri/Country-by-country/Lithuania/…
  2. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1950. – https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.0DD705F93CDD
  3. Klanienė I, 2011, Mokinių diskriminacijos paraiškos mokykloje. – http://old.vaikulinija.lt/files/i.klaniene.pdf
  4. Konvencija dėl pabėgelių statuso, 1954. – https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.32581
  5. Lietuvos Respublikos Konstitucija, 1992. – http://www3.lrs.lt/home/Konstitucija/Konstitucija.htm
  6. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, 2011, – http://www.sac.smm.lt/wp-content/uploads/2016/02/Lietuvos-Respublikos-sv…
  7. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, 2012, Visa tiesa apie diskriminaciją. – http://www.lygybe.lt/data/public/uploads/2015/11/tiesa-apie-diskriminaci…
  8. Vengalė L., Grigolovičienė D., Mališauskaitė L., 2007, Lygios galimybės visiems. Lygių galimybių plėtros centras – http://www.jrd.lt/uploads/Metodiniai%20leidiniai/2007%20m.%20Lygios%20ga…
  9. LRKM – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. – https://lrkm.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/tautines-mazumos-1
  10. Okunevičiūtė Neverauskienė L., 2011, Diskriminacijos apraiškos: aktuali būklė bei tendencijos antidiskriminacijos srityje Lietuvoje. – http://lmaleidykla.lt/publ/0235-7186/2011/2/115-128.pdf
  11. Tarptautinė konvencija dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo, 1965. – http://manoteises.lt/wp-content/uploads/2014/03/JTO-Tarptautin%C4%97-kon…