2015-01-28

Straipsnio autorė: Simona Plėtaitė

Karalaičių bėdos. Meilė ar lepinimas?

Dažnoje šeimoje vaiko gimimas – didžiausia šventė, gimsta mažasis karalius ar karalaitė. Pirmosiomis dienomis, o neretai ir mėnesiais, karaliukai tikrąją to žodžio prasme vadovauja visam šeimos gyvenimui: tėveliai keliasi, gulasi, valgo tik mažajam leidus, vaikšto ant pirštų galiukų, nes pabudęs karalaitis gali būti suirzęs, o parodžius balsą visa „karalystė puola po kojomis“. Tiesa, džiugu, kad praėjus kelioms pirmosioms vaiko gyvenimo savaitėms kai kurie tėveliai imasi revoliucijų, mažina karaliaus galybę ir įveda tam tikras, visiems šeimos nariams gyvenimą lengvinančias taisykles ir svarbiausia – paros režimą mažyliui bei sau. Tačiau kai kurie taip ir lieka gyventi monarchinėje santvarkoje.

Leidus vaikui būti namų ir visos šeimos galva, šis įpranta reikalauti pageidaujant, kad jo norai būtų išpildyti nedelsiant, dabar ir tuoj pat. Mažylis nori ant rankų, būti panešiotas, nuneštas į lovą, aprengtas iš ryto, naujo žaislo, naujo kambario, valgyti prie televizoriaus žiūrėdamas animacinius filmukus, turėti televizorių ir kompiuterį savo kambaryje, turėti patį naujausią televizorių ir kompiuterį savo kambaryje ar panašiai. Auga vaikas, auga ir jo norai, poreikiai bei reikalavimai. Taigi tėvai, nuo pat mažų dienų pildę visus vaiko norus, turi juos ir toliau pildyti, nes riksmai vis garsesni, o reikalavimai – įsakmesni. Be to, juk „tai vienintelis gražus ir nerūpestingas jo gyvenimo periodas, tegu pasidžiaugia vaikyste“, „jis dar per mažas, jis pats nesugeba“ kaip pasakytų dalis tėvų. Vadinasi, tėvai pildydami visus vaikų norus ir leisdami būti „karaliais“ lepina savo vaikus. Tačiau lepinamas nėra geras reiškinys, labai dažnai lepinimas painiojamas su meilės išraiška. Ir nenuostabu. Riba tarp meilės ir lepinimo pakankamai plona, kad būtų galima jos nepastebėti ir lengvai peržengti. Taip pat lepinant vaiką dažnai viskas daroma už jį: apsirengti, nusirengti, užsisegti, apsiauti, nusiprausti, nueiti, pasiimti, pavalgyti, nunešti, užlipti ir taip toliau., kol galų gale turime „kalėdinę eglutę“, kuri tik stovi ištiesusi rankas į šalis ir laukia, kada tėveliai padarys viską, ką privalo padaryti. Tuo pačiu vaikas nemoka prisiimti ir neprisiima atsakomybės už veiksmus ir elgesį: „neatsinešiau pieštukų, nes mama neįdėjo“, „neparuošiau namų darbų, nes mokytoja nepasakė“, „negalėjau ateiti, nes tėtis nepadavė batukų“, „nepasakiau, nes nepaklausė“ ir panašiai. Negalvokime, kad iš lepinimo išaugama, kad vieną dieną liausimės tai daryti. Prie lepinimo pripranta ir vaikai, ir tėvai.

Deja, atžaloms lepinimo žala atsiliepia visą gyvenimą. Vaikas auga su iškreiptu tikrovės vaizdu įsivaizduodamas, kad jis yra vienas ir visuotinas pasaulio centras, o aplinkiniai privalo kuo greičiau pripildyti jo ištiestas rankutes prašomų daiktų. Ugdomas klaidingas supratimas, kad viską galima lengvai gauti ar nupirkti, viskas yra lengvai pasiekiama. Taip pat atžalos dažnai daro, ką nori, nepaiso jokių draudimų ar apribojimų, nemoka bendrauti su bendraamžiais, nemoka žaisti kartu, nesugeba laikytis taisyklių, nemoka dalintis žaislais ir viską savinasi (juk jis – vienintelė ir nepakartojama pasaulio bamba). Lepinami vaikai būna nesavarankiški, nekūrybingi, pasyvūs, gesinama jų iniciatyva, galimybė pačiam atrasti, o atradus džiaugtis. Paaugus problemos tik didėja ir sunkėja: 9-10 metų atžalos elgesyje atsiras pirmieji simptomai, keliantys grėsmę savojo „aš“ stabilumui ir psichikos grūdinimui, sulaukus 13-16 metų amžiaus, vaikas pats jau nesugebės siekti užsibrėžto tikslo, jausis nesaugus ir negebės įveikti net menkų nusivylimų bei apmaudo dėl patirtų nesėkmių.

Taigi, keli patarimai tėveliams, norintiems užauginti vaiką be lepinimo pasekmių:

  • „negalima“ reiškia negalima. Žodis „negalima“ turi galioti visuomet neatsižvelgiant į tai, kokios nuotaikos šiandien mama ar kieno gimtadienis šiandien bebūtų, jeigu „negalima“ sako tėtis, turi sakyti ir mama. Be to, svarbu vaikui paaiškinti, kodėl taip yra: „negalima šokinėti ant lovos, nes gali užsigauti“, „negaliu nupirkti šio kompiuterinio žaidimo, nes jis skirtas suaugusiems žmonėms“. Tokius paaiškinimus vaikas suvoks kaip taisykles ir ims jų laikytis kaip savaime suprantamų.
  • laikykitės žodžio. Pažadai negali būti nepasverti ir dalinami į visas puses. Taip pat ir baudžiant vaiką abu tėvai turi būti nuoseklūs: suminkštėjusi mamytės širdis ir sušvelninta tėvelio bausmė išmokys vaiką manipuliuoti, vaikas supras, kad taisyklėms galima nusižengti ir jas apeiti (su mamytės pagalba).
  • nebijokite būti griežti. Būti griežtiems nereiškia nemylėti vaikų. Atvirkščiai. Sėkmingai vaiko raidai būtinos nustatytos ribos, kurių privalu laikytis (žiūrėti „negalima“ reiškia negalima).

Viena moteris sakė: „Aš per daug myliu savo vaikus, kad juos lepinčiau“. 🙂

Naudota literatūra:

  1. Valeikaitė Laura. Pildyti visas vaiko svajones – lepinimas?
  2. Miškinis Jonas. Vaikų lepinimas.

5 komentarai apie “Karalaičių bėdos. Meilė ar lepinimas?

  1. Straipsnis patiko, nes išsamiai išdėstė mintis ir davė patarimų vaikų auklėjimui. Mano manymu tėvai turėdami tik vieną vaiką, net nenorėdami jį išlepina. Kadangi vienturčiui skiria visą savo dėmesį vaikas prie to pripranta ir perauklėti jį labai sunku.

  2. Dziugu, kad straipsnyje tiek daug pavyzdziu, o ne tik sausa teorija. Be to labai lengvai skaitosi, o kad daugiau tokiu straipsniu butu.

  3. Labai informatyvus straipsnis, tiesa mano nuomone, tai yra lengviau pasakyti nei padaryti. Kartais tėvams tiesiog nepakanka kantrybės išlaikyti savo tvirtą nuomonę ar nusistatymą, o kartais tiesiog pagailsta vaikų. Tai žinoma nėra gerai, nes kuo vaikai tampa didesni tai ir norai didėja kartu su jais.

  4. Taikliai pastebėjo skaitytoja VitaSad, kad tėvams nepakanka kantrybės išlaikyti savo tvirtą poziciją ir galiausiai daugelis tėvų pagaili savo atžalų, juk jos taip kenčia dėl tokių “nesuprantamų” draudimų. Pradėjus lepinti vaiką taip malonu matyti jį laimingą ir viską jam atiduoti, daryti už jį, viską jam leisti, bet kai vaiko įgeidžiai, elgesys užgožia viską aplinkui, tik tuomet tėvai susimąsto, kad reikia kažką keisti. Imasi veiksmų sudrausminti vaiką, tačiau labai greitai pasiduoda. Per vieną dieną vaiko elgesio nepakeisi, reikia nuosekliai laikytis nusistatytos krypties, bet susidūrę su pasipriešinimu tėvai išeina iš savo komforto zonos ir greičiau pasiduoda vaikams, nei pastarieji naujoms, viską varžančioms (kaip jiems atrodo) taisyklėms. Taip pat reikia nepamiršti, kad vaikai visada išbando jiems leistinas ribas ir stebi tėvų reakcijas, puikiai jaučia tėvų nuotaikas ir jei tik kurioje vietoje ras properšą draudimuose, būtinai ja pasinaudos 🙂

  5. Straipsnyje pateikiama tikrai šiais laikai opi problema – vaikų lepinimas. Tėvai dažnai savo dėmesio stoką vaikams stengiasi kompensuoti pildydami jų užgaidas ir norus. Tačiau tokiu būdu tvaresnio ryšio su vaiku neužmezga, o tampa jo norų pildytoju. Todėl manau, kad iš tiesų laba svarbu palaikyti tam tikras pozicijas šeimoje, kad vaikas jaustų aiškias ribas tarp savo pareigų ir teisių ir kartu taip jaustų saugumą.

Komentavimo galimybė išjungta.