Jeigu vaikas jaučia vidinę įtampą dėl konkuravimo su kitais vaikais darželyje, būreliuose ar žaisdamas kieme, tai namai jam turi būti ta užuovėja, kur jis yra priimamas toks, koks yra.
Konkurencija vaikų ugdyme
Gyvename konkurencinėje visuomenėje ir nuolat esame įtraukiami į konkurencinius santykius. Pasižiūrėjus televizijos laidas ar kitas visuomenės informavimo priemones, lengva pastebėti, kad organizuojama daug konkursų, nuolat vyksta geriausiųjų rinkimai. Vaikai į konkurencinius santykius yra įtraukiami jau nuo pat darželio. Pavyzdžiui, jei vienam darželinukui yra sakoma, kad jo piešinys – pats gražiausiais, tai kitiems tenka suprasti, kad jų piešiniai yra nieko verti…
Jeigu vaikas jaučia vidinę įtampą dėl konkuravimo su kitais vaikais darželyje, būreliuose ar žaisdamas kieme, tai namai jam turi būti ta užuovėja, kur jis yra priimamas toks, koks yra. Tačiau jeigu ir namuose vaikas yra stumiamas į konkurencinius santykius, tokiu atveju jis niekur neturi galimybės pasijusti saugus.
Viena vertus, konkurencija skatina vaikus tobulėti: vaikas lygiuojasi su kitais, siekia būti toks, kaip kiti, arba dar geresnis tam tikroje srityje. Tačiau kartu vaikas praranda galimybę būti savimi, nebegali laisvai reikštis ir atskleisti savo gebėjimų. Jis siekia eiti koja kojon su kitu, varžytis, bet ne būti savimi.
Šeimoje, siekdamas tėvų dėmesio, reikšmingumo ir trokšdamas patenkinti savo poreikius, vaikas tarp brolių ir seserų taip pat patiria konkurenciją, nes siekia būti geresnis ir dažniau tėvų pastebėtas nei jo brolis ar sesuo. Dažniausiai vaikai varžosi dėl to paties daikto ar dėl reikšmingumo toje pačioje srityje. Rungdamiesi tarpusavyje, jie siekia patenkinti savo poreikius mažiausiomis sąnaudomis, ir tai išmoksta padaryti greičiausiu būdu, įdėdami mažiausiai pastangų, bet siekdami didžiausių rezultatų.
Konkurencijos rezultatai ugdant vaikus
Vaikai konkuruodami tarpusavyje dėl mamos ar tėčio dėmesio, siekia prisiglausti prie mamos kaip saugaus kranto, kad jų poreikiai būtų maksimaliai patenkinti.
Šeima vaikui yra tarsi atrama, padedanti išgyventi ir ugdytis atsparumą konkurencinėje visuomenėje, bendradarbiaujant kurti gerus santykius su kitais ir siekti pažinimo, džiaugiantis kitų ir savo pasiekimais. Šeima – būtina sąlyga psichologinei vaiko sveikatai. Norint darnių santykių, derėtų vengti konkurencijos, kai vieno sustiprėja pozicija, bet kito – sumažėja. Kokias pasekmes vaikui sukelia ugdymas konkurencijos sąlygomis? Pasekmės:
- įgyti kompleksai;
- žema savivertė;
- agresyvus elgesys;
- negatyvūs jausmai;
- nesaugumas ir įtampa;
- vienišumas;
- manipuliavimas;
- melas;
- kategoriškumas, ginant savo poziciją;
- papirkinėjimas;
- negebėjimas pritapti.
Bendradarbiavimo nauda vaikų santykiams ir vaikų savigarbai
Labai svarbu, kad šeimoje vaikas jaustųsi svarbus, o taip jaustis vaikui pirmiausia turėtų padėti tėvai, paremdami ir pastebėdami tinkamą ir bendradarbiavimu pagrįstą vaikų elgesį. Kai vaikas, tyrinėdamas ir pažindamas aplinką, įgyja naują patirtį, tėvai turi tai pastebėti ir vaiką paskatinti. Taip vaikas įgyja pasitikėjimo savimi, o pasitikintis savimi vaikas ugdosi savigarbą.
Ugdant vaikų bendradarbiavimo įgūdžius labai svarbu, kad vaikas gebėtų paremti kitą, pasidžiaugti jo pasiekimais, pasveikinti. Tėvai turi pastebėti tokį vaikų elgesį ir jį skatinti.. Dažnai vaikai, nemokėdami ar bijodami pralaimėti, patiria audringas emocijas ir jas reiškia pačiais įvairiausiais būdais.
Vaikas turi išmokti gyvenimišką pamoką, suvokti, kad jo savijauta priklauso nuo jo paties elgesio gyvenimiškose situacijose, kuriose jis gali arba bendradarbiauti su kitais ir jaustis gerai, arba nuolat konkuruoti, jausti vidinę įtampą ir siekti visose srityse būti pirmas arba nugalėti, o jei toks netaps – vaikas jausis nelaimingas.
Tėvų gyvenimo stilius formuojasi iki 5–7 metų
Kiekvieno mūsų gyvenimo stilius susiformuoja dar vaikystėje: požiūris į pasaulį, į žmones, į save. Kiekvienas pasižymime savitais charakterio bruožais, kurie formavosi ir vyravo dar vaikystėje.
Vieni iš mūsų pasižymime noru būti pranašesni už kitus. Svarbu, kad žmogus siektų pranašumo vienoje ar keliose srityse, nes visose – neįmanoma būti pranašesniam už kitus. Visose srityse siekiantis pirmauti žmogus negauna geidžiamo rezultato ir jaučiasi nelaimingas. Skatindami vaikus būti pačiais geriausiais, stumiame juos į konkurencinius santykius su kitais.
Kai kurie tėvai nori viską kontroliuoti, siekdami išvengti sunkumų. Jie nepasitiki kitais, tik savimi. Todėl dažnai vaikams neleidžia patiems net apsirengti, manydami, kad jų atžalos nesugebės atlikti to taip gerai, kaip jie patys tai daro.
Dar vienas dominuojantis charakterio bruožas – noras ir siekimas visada ir visose situacijose visiems patikti. to Toks žmogus labiau linkęs bendradarbiauti, tačiau visiškai nustos bendrauti, jei nebus pagirtas kitų ir negalės pasijusti visiems patinkantis.
Kai kurie žmonės siekia komforto ir viską daro, kad neturėtų problemų. Pavyzdžiui, jeigu vaikas verkia ir nenori į darželį, tai leidžia jam pasilikti namuose.
Tėvai dažnai turi visų šių savybių, bet kai kurios iš jų labiau vyrauja, pavyzdžiui, vaikų skatinimas bendradarbiauti arba konkuruoti. Jei vaikas priimamas toks, koks yra, ir pagiriamas už bet kokias pastangas, už veiksmą, nors ir netobulą rezultatą, tai jau yra gerai.. Girkime vaikus ne už tobulą rezultatą, bet už procesą.
Kas skatina konkurenciją?
- Vaikų lyginimas tarpusavyje ar su kitais įtraukia į konkurencinius santykius.
- Vengimas tartis su vaikais dėl bendros veiklos.
Kas skatina bendradarbiavimą?
- Bendri sprendimai.
- Bendra veikla, kai džiaugiamasi kito rezultatais.
- Informavimas iš anksto, kada bus atliekami bendri darbai.
- Vaikų ugdymas gerinti santykius su aplinkiniais ir būti vieni kitiems pagalbininkais.
- Žinojimas, kad vaikas visada gali prieiti prie tėvų ir šie jį supras.
Didelė teorinės laisvosios rinkos analizės dalis pagrįsta vadinamuoju teisingos konkurencijos modeliu. Kai nukrypimai nuo šio modelio tampa reikšmingi (t.y. kai jų nebegalima laikyti nereikšmingais), kalbame apie iškreiptos konkurencijos aplinkybes.
Šaltiniai:
- S. Burvytė, K. Ralys, R. Ilgūnienė. Ugdymo šiuolaikinėje šeimoje konceptas. Mokslo studija. Lietuvos edukologijos universitetas: Edukologija, 2012
- A.Faber, E. Mazlish. Mano vaikai nesipyksta: kaip padėti savo vaikams gyventi taikiai, kad ramiai gyventumėte ir jūs. Vilnius: Vaga, 2013
- T. Gordon. Kaip tapti gerais tėvais: vaikų atsakomybės ugdymo programa. Vilnius: Presvika, 2009
- M. Scott Peck. Nepramintuoju taku. Vilnius: Vaga, 2014
Šis straipsnis aktualus ne tik pedagogams, dirbantiems su vaikais, bet ir patiems tėveliams. Pedagogai matydami vaikų elgesį, jų norą nugalėti arba pasyvumą veikloje, gali apie tai kalbėtis su tėvais, ieškoti bendro sprendimo kaip vaikui padėti bendradarbiauti. Taip pat ugydi jo savigarbą, padėti atrasti gebėjimus, kuriuose vaikas yra gabus. Šis straipsnis įrodo, kad kartais reikia dirbti ne tik su vaikais, bet ir su jų tėvais, kadangi ne visi tėveliai naudoja tinkamas priemones vaiko auklėjime.
Vaikai išmoksta konkuruoti labai ankstyvame amžiuje, svarbu, kad jie mokėtų bendradarbiauti ar priimti pralaimėjimą. Visi tėvai norėtų, kad jų vaikai pirmautų, jiems sektųsi viena ar kita veikla, tačiau pirmauti visur ir visose srityse – neįmanoma, todėl tėvai turi tai suprasti ir perteikti šį supratimą savo vaikams – vaikai turi suvokti, kad jei vieną kartą laimėjo, tai dar nereiškia, kad jiems pavyks ir visus kitus kartus, jie turi suprasti, kaip svarbu yra mokėti bendradarbiauti ir tai, kad pralaimėjus nereikia nusivilti.
Ne tik šiandieninėje visuomenėje, bet ir visais laikais buvo svarbu mokėti ne tik konkuruoti, bet ir bendradarbiauti. Tačiau tiek ir vienu, tiek kitu atveju reikia nepulti į kraštutinumus, o atrasti „aukso viduriuką“. Vaikas turi suvokti, kad ne visada ir tikrai ne viskas bus pagal jo užgaidas, kad kartais, jog gautų tai, ko trokšta, jis turės įdėti pastangų, kažką padaryti, kažką išmokti, o gal ir ką nors nugalėti.
Gerais tėvais būti – reikia mokėti. Pažiūrėjus į šiandienos tėvus……. yra kur tobulėti. Mūsų visuomenė linkusi į kraštutinumus: nieko neleidžiame arba per daug leidžiame. Todėl perskaičius straipsnį iškarto kyla klausimas, Kodėl niekas nemokina būti GERAIS tėvais visų būsimų tėvų? Pabrėžiu VISŲ todėl, kad pagrindinis dėmesys dažniausiai skiriamas tik rizikos šeimoms, o kur visi kiti likę?
Visiškai sutinku su Jurgita. Visiems yra žinoma, kad pagrindinis dėmesys yra skiriamas rizikos šeimoms, o kitos šeimos yra tarsi pamirštos, tarsi juose yra viskas tobula ir taip, kaip turi būti, tačiau tai nėra taip. Kaip ir rašiau komentare kitame straipnyje, manau būtų labai naudinga kiekvienai jaunai šeimai ir šeimom besilaukiančiom atžalų, priverstinai pravesti paskaitas tokiomis temomis. Esu įsitikinęs, kad nauda tikrai būtų!