2019-09-09

Mamų klaidos, kurių pasekmės – stresas ir nuovargis: patarė, kaip to išvengti

Pozityvios tėvystės laboratorijos įkūrėja dr. Sigita Burvytė tinklalapiui Superaukle.lt tvirtina, kad vaikas jaučia psichologinę mamos būseną. Tačiau mamoms sunku pripažinti, kad jos yra paveiktos streso arba jos įtampą laiko normaliu dalyku. Viskas pasikeistų suvokus, kad tik ramūs tėvai geba tinkamai auginti vaiką.

– Stresą dažnai jaučia pirmagimį pagimdžiusios moterys. Kaip joms galima padėti?

Taip, ypač pirmąsyk motinystę išgyvenančios moterys jaučiasi pasimetusios, nes nežino dar tiek daug dalykų. Pavyzdžiui, vaikas rėkia, kad ir kaip jos stengtųsi jam padėti. Ir tada užsisuka užburtas ratas – kuo mama labiau stresuoja, tuo vaikas darosi dirglesnis. Iš to užburto rato labai sunku išeiti pačiai. O kiti gali padėti tik tada, kai mama kreipiasi pagalbos.

– Kokias klaidas mamos dažniausiai daro? Kaip jos gali elgtis neteisingai, tarkim, jeigu vaikas rėkia iš skausmo?

Mamos reaguoja skirtingai. Vienos hiperbolizuotai rūpinasi vaiku. Kartais atsitinka taip, kad išlepina vaikus per didele globa. Kai dygsta dantukai ar kamuoja pilvo diegliukai, mamos taip stengiasi nuraminti vaikus, kad juos įpratina prie netinkamų įpročių. Būna, kad vaikutis įpranta prieš užmigdamas sukti mamos plaukus ar laikyti už nosies. Arba ištisai supa ir nešioja.

Viena mama man pasakojo, kad visą naktį kartu su vyru prasupo kūdikį paklodėje, nes supamas jis neverkia ir miega, o tik padėtas į lovytę iškart pradėdavo verkti. Įsivaizduokit, visą naktį – tai juk didžiulis stresas, o paskui visas dienos režimas sugriūva. Tai yra hiperbolizuotos globos pavyzdys.

– Ar tiesa, kad jeigu mama nestresuoja, tai ir vaikas ramesnis?

Tikrai taip. Labai pritariu šitam požiūriui. Visada pabrėžiu, kad pirmoje vietoje mama turi pasirūpinti savimi, kad galėtų tinkamai pasirūpinti savo vaikais. Rūpintis derėtų tiek fizine, tiek psichologine sveikata, kad mama būtų rami ir galėtų ramiai reaguoti į vaikų reiškiamus jausmus. Susijaudinusiam mažyliui ji galės padėti, rodydama savo atjautą. O jei vaikas elgsis netinkamai, ji ramiai parodys jam ribas, pati išlikdama rami.

Vaikui iš mamos juk ir reikia pagalbos, paramos ir empatijos. Tačiau kartais mamoms sunku pripažinti, kad jos yra paveiktos streso. Dažnai jos nesugeba atpažinti savo būsenų ir grimzta dar į didesnį stresą. Žinote, kaip stručiai kiša galvą į smėlį, manydami, kad taip jų niekas nemato? Mes irgi naudojamės šia strategija, manydami, kad jei nepripažinsime savo streso arba užsidarysime namuose, nebeliks ir problemos.

Pripažinti, kad jauti stresą labai svarbu, nes tik tada ieškai pagalbos. Streso požymiai – tai dažna nuotaikų kaita, dirglus reagavimas į vaikų elgesį, padidėjęs jautrumas ar net nuolatinis verksmas, jaučiamas nuolatinis nerimas, kamuojanti nemiga. Ypač svarbu susirūpinti, kai ir fizinis kūnas siunčia signalus – atsiranda nugaros, skrandžio skausmai, odos bėrimai.

Ką daryti? Mamos turi ieškoti informacijos. Visų pirma – apie tai, kaip padėti sau. Paskui domėtis, kas vyksta su vaiku ir išmokti savipagalbos būdų, kurie kiekvienai gali būti skirtingi. Svarbiausia imtis veiksmų.

Būna – laimei, retai – ir visiškai kitokių atvejų, kai mamos tiesiog palieka verkiančius vaikus – uždaro kitame kambaryje ir palieka likimo valiai. Nuolatinio streso veikiamos jos pasineria į depresiją. Būtent todėl labai svarbu, kad mamos atpažintų vidinę įtampą ir atpažintų ją kuo anksčiau.

– Kiek vaikučiui reikia prisilietimų? Kaip atrasti tą ribą, kad nuo vaiko neatsiribotume, bet ir nesuptume visą naktį?

Geras klausimas. Tačiau vieno atsakymo neduosiu, nes jo nėra. Šeimoje turi būti gera visiems – ir mamai, ir tėčiui, ir vaikams. Jei tėvams tikrai smagu vaiką visą naktį supti, tegu supa. Visi esame labai skirtingi. Tačiau jeigu mama pati neišsimiega, išvargsta, iš streso atsiranda depresija ir kitos psichologinės ligos, tai yra ženklas, kad jai metas pasirūpinti savimi.

O tokių patarimų, kad reikia vaikus dešimt kartų per dieną apkabinti, negaliu duoti. Jeigu mamai smagu vaiką apkabinti, abu gali tuo mėgautis. Reikia pasikliauti vidine intuicija. Tačiau jeigu vaikas sako „Mama, aš nenoriu“, tai mama irgi turėtų gerbti vaiko ribas. Jei vaikas nori pabūti vienas, tai ir reikia jam leisti pabūti vienam. Mamos ir vaiko tarpusavio santykis turi būti paremtas abipuse pagarba. Tačiau kad mama sugebėtų atskirti, kiek artumo reikia vaikui, ji turi ilgai stebėti vaiką ir pažinti jo reakcijas. Tada ji ir atpažins situacijas, kai būtinas mamos prisilietimas.

– O ką daryti, jei vaikui skauda, tačiau reikia padaryti tam tikrus dalykus – pavyzdžiui, jį perrengti, pakeisti sauskelnes, pataisyti dantukus, eiti į darželį?

Žinoma, turim padaryti tai, ką turime. Jei vaikas serga, turime atlikti tam tikrus tyrimus ir sugirdyti vaistus, negalime to nedaryti, nes vaikas verkia. Vaiko sveikata turime pasirūpinti pirmoje vietoje. Žinoma, svarbu jį mokinti valdyti savo emocijas. Kiekviena mama čia vėl randa savo receptus.

– Ar streso veikiamai mamai reikėtų prašyti aplinkinių pagalbos? Ar net auklę pasisamdyti, kad ji galėtų daugiau laiko skirti sau?

Jeigu mama nesugeba sau padėti, tada vienareikšmiškai taip. Žinoma, geriausia pagalbos ieškoti šeimos rate. Tačiau auklė irgi gali būti puiki pagalbininkė. Žinau daug pavyzdžių, kai auklės šeimoje atlieka psichologės, padėjėjos ir net močiutės vaidmenį.

Kartais tiek nedaug tereikia: vieno palaikančio žodžio, ištiestos pagalbos rankos ar tiesiog išklausymo. Moteriai ypač reikalingas pokalbis. Pokalbio metu iškart dalį streso ir įtampos jos paleidžia, o tada jau vėl atsiranda tiek jėgų, kad gali kalnus nuversti.

Ir žinoma, labai svarbi galimybė skirti laiko sau. Kol valandą auklė pabūna su vaiku, mama gali pasivaikščioti parke, pabūti su savimi, atrasti vidinę harmoniją. Tada ji jau gali sugrįžti į namus ir jos santykis su vaiku jau kitoks. Auklių vaidmuo mamų ir vaikų harmoninguose santykiuose yra labai didelis.

Auklės yra labai gera pagalba ir gimus pirmagimiui. Kai motinystės įgūdžiai dar formuojasi, jei mama nežino, kaip padėti naujagimiui ir šalia yra patyrusi pagalbininkė, kuri gali pervystyti vaiką ir kitaip padėti, stresas daug mažesnis.

– Turite galvoje, kad auklė nėra tik tas žmogus, kuris paleidžia mamą, kad ji turėtų laiko sau, bet ji gali būti mamai mokytoja?

Taip, aš žiūriu plačiau. Aš aukles matau kaip mentores, kurios gali ir padėti mamai, ir pamokinti paprastų vaiko priežiūros paslapčių, ir pasikalbėti. Tačiau noriu pabrėžti, kad kalbu apie moteris, kurios turi gyvenimiškos patirties, yra užauginusios ar augina savo vaikus. Jaunos mamos gali tikrai daug išmokti vien jas stebėdamos. Aišku, turi būti toks santykis, kad mama galėtų auklei drąsiai pasakyti, kad kas nors jai yra nepriimtina, o auklė gebėtų ją išklausyti ir pakeisti savo elgesį. Abipusė pagarba ir konfidencialumas – būtina bendravimo dalis.

– Sakėte, kad mamai reikia žinių, kaip elgtis su vaiku. Kaip tos žinios gali ateiti? Juk ne paslaptis, kad mūsų tėvai ne visada teisingai mus auklėjo ir retas kuris mūsų turime įgūdžių, koks elgesio su vaikais modelis yra teisingas.

Žinios apie vaikų ugdymą labai svarbios. Minėjote tėvus ir ankstesnes kartas. Jų jaunystės laikais nebuvo tiek daug galimybių kaip dabar prieiti prie moksliniais tyrimais pagrįstų žinių. Tačiau tuomet žmonės žinias perduodavo iš kartos į kartą ir laikydamiesi dienos, mėnesio ir visų metų ritualų.

Šiais laikais didelės šeimos retai kada gyvena po vienu stogu. Jaunavedžiai skuba atsiskirti nuo tėvų. Broliai ir seserys retai kada stato namus vieni šalia kitų. Anksčiau šeimos būdavo gausios ir gyvendavo kartu. Vyresni vaikai galėdavo stebėti, kaip su jaunėliais elgiasi ne tik jų tėvai, bet jų tetos, dėdės, o paskui patys turėdavo vaikus prižiūrėti. Taip tėvystės žinios būdavo skiepijamos nuo ankstyvos vaikystės. Jaunos mamos nepatirdavo baimės dėl nežinojimo, kaip paimti vaiką, kaip jį maitinti ar kaip nuraminti.

Tačiau šiuolaikiniai tėveliai žinių gali rasti internete, knygose, lankytis paskaitose. Tačiau labai rekomenduočiau straipsnius skaitančioms mamoms kritiškai vertinti visą informaciją. Net ir į kiekvieną mano žodį turite žiūrėti kritiškai ir atsirinkti būdus, kurie jums padės sumažinti vidinį stresą ir tiks jūsų gyvenimo situacijose. Tada išbandyti tai praktiškai ir stebėti, ar santykis su vaiku gerėja. Jeigu situacija nesikeičia, verčiau ties tuo „neužsiciklinti“ ir ieškoti kitų būdų. Taip pat labai svarbu remtis tomis žiniomis, kurios pagrįstos mokslininkų atliktais tyrimais.