Parašyti šį straipsnį paskatino diskusija su jaunu, kūrybingu, pasitikinčiu savimi, nebijančiu klysti, drąsiu ir nuolat ieškančiu naujovių, šokolado gaminimo verslo Lietuvoje pradininku ir kūrėju, kuris nebijo būti savimi ir yra puikus vyriško elgesio pavyzdys savo vaikams, bet save įvardijančiu kaip pasyvus tėtis… Drąsus savęs įvardijimas pasyviu tėčiu įkvėpė mane pakviesti visuomenę padiskutuoti apie tėvo vaidmenį vaiko gyvenime. Koks tėvo elgesys yra pasyvus, o koks aktyvus vaiko gyvenime? Tad kviečiu leistis į diskusiją apie „pasyvios tėvystės“ supratimą mūsų visuomenėje.
Klausimas – ar gali pasyvi tėvystė būti pozityvi tėvystė ir kaip tos sąvokos koreliuoja tarpusavyje? Kaip suprantate, kas yra pasyvi tėvystė, galėsite parašyti komentaruose. Bet net neabejoju, kad pasyviu tėvu save įvardijantis tėvas nori būti pats geriausias savo vaikui. Jeigu tik kitų kritika jo ar jo elgesio su vaiku atžvilgiu, ar vaiko elgesio kritika priverčia tėčius pasijusti blogais tėčiais, įsijungia savisauga arba gynybos mechanizmai ir visi siekiame, tik skirtingais būdais, apginti savo ribas bei įrodyti sau ir/ar kitiems, kad esame patys geriausi tėčiai savo vaikams.
Kiekvienas turime savo pasirinkto elgesio su vaikais paaiškinimą ir tai priklauso nuo to, kaip tą tėvystę suprantame.
Ar žmogus, žinantis, kaip pagaminti autentišką ir Lietuvą reprezentuojantį šokoladą, kuriantis šokolado gaminimo technologiją, gali puikiai atlikti pačias svarbiausias ir prasmingiausias pareigas – tėčio pareigas? Sėkmingas verslas prisideda prie pozityvios tėvystės ar atvirkščiai – trukdo ir atitolina žmogų nuo svarbiausių pareigų – padėti savo atžaloms užaugti laimingais žmonėmis? Kas gali atsakyti į šiuos klausimus? Tikriausiai tik ilgoje laiko perspektyvoje tai galime pamatuoti, bet jau dabar kai ką galima numatyti. Tėvo elgesio ir bendravimo su kitais pavyzdys vaikams, buvimas šalia ir bendra elgesio kultūra ir yra labai svarbūs tiek berniukams, tiek mergaitėms. Vaikų ugdymas yra bendros kultūros dalis.
Tėčio santykis su sūnumis ir dukromis skiriasi, bet tiek mergaitėms, tiek berniukams to vienodai reikia. Berniukai nori lygiuotis, konkuruoti ir perimti tėvo elgesio modelį (Edipo kompleksas), o mergaitės pirmiausia įsimyli savo tėčius (elektros kompleksas). Vaikams augti kol kas nėra sugalvota nieko geriau už šeimą, kur tėtis ir mama yra vienas blogas, o vaikai – kitas blogas, jie jaučia tėvų vienas kito palaikymą, paramą, pagarbą, o tai vaikams suteikia saugumo jausmą.
(Sigitos Burvytės nuotr.).
Labai svarbūs vaiko raidoje yra tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai. Jeigu pasyviu tėčiu save įvardijantis tėvas kasdien tuo pačiu metu grįžta namo ir turi kad ir trumpus ritualus su savo vaiku, tai vaikams suteikia prieraišumo ir saugumo jausmą, jie jaučiasi ramūs ir gali užsiimti savarankišku pasaulio pažinimu bei ugdytis savo tempu.
Taip pat svarbu tėčio rodoma pagarba savo vaikų motinai. Nesvarbu, kaip susiklostytų poros tarpusavio santykiai, svarbu išlikti vaikų akyse vienu blogu ir nežeminti savo antrosios pusės. Tai labai sunku padaryti, kai jautiesi įskaudintas. Bet, kad ir kaip tu jaustumeisi įskaudintas, turi susivaldyti ir stengtis nežeminti savo antrosios pusės vaikų akyse. Žinau, kad tai skamba kaip moralizavimas, nes praktiškai tai padaryti labai sunku, bet turime dirbti su savimi tiek dėl savęs pačių, tiek dėl savo vaikų ir stengtis neperduoti destruktyvaus santykio vaikams. Leiskime vaikams susikurti tarpusavio santykius su kiekvienu iš tėvų. Tai padaryti yra didelis menas ir tam reikalingas gilus savęs pažinimas bei gebėjimas atpažinti savo jausmus, valdyti juos išreiškiant pozityviais veiksmais ir žodžiais. Tai didelė dovana, kurią padovanojate savo vaikams visam gyvenimui. Tai sukuria vaikų raidai palankias aplinkos sąlygas, kuriose jis jaučiasi saugus. Vaikams reikalingas saugumo jausmas, kad jų raida būtų nesutrikdyta, ir tik tėvų harmoningi tarpusavio santykiai gali užtikrinti jų harmoningai raidai reikalingas ugdymosi sąlygas.
Jeigu pasyviu tėčiu save įvardijantis tėvas didžiąją dalį laiko skiria darbui ir šeimos gerovei aprūpinti, bet turi kad ir mažus veiklos su vaikais ritualus bei stengiasi palaikyti savo vaikų mamą sudėtingose vaikų ugdymo situacijose, ar galime tokį tėvo elgesį įvardyti pozityvia tėvyste? Vadinasi, pasyvi tėvystė gali būti pozityvi? Gal svarbu, kaip pats tėvas jaučiasi atlikdamas tėvo vaidmenį: reikalingas, suprastas ir prisidedantis prie vaikų harmoningo ugdymo(si) proceso? Lyg ir logiška būtu manyti, kad tėčiai, neturintys bendrų ritualų, leisdami laiką su vaikais, yra pasyvios tėvystės šalininkai, bet ne pozityvios. Realizuojant tėvystę, nepakanka auklėti savo žmoną dėl netinkamo vaikų auklėjimo ar visas vaikų ugdymo pareigas patikėti realizuoti tik vaikų motinai. Mama negali perduoti vaikams to, ko ji pati neturi, ir atvirkščiai. Jeigu vienas iš tėvų nedalyvauja vaikų ugdymo(si) procese, ar galima sakyti, kad jis atlieka tėvystės pareigas? Ar gyvybės suteikimas yra tėvystė? Kviečiu visuomenę diskutuoti, nes turime kiekvienas sau atsakyti, kaip elgtis su vaikais, nes raidos imlieji periodai yra labai trumpi, o tai, kas patirta ankstyvoje vaikystėje žmogui, išlieka visą gyvenimą. Kaip išspręsti žmogaus likimo galvosūkį ir surasti kiekvienam tėčiui aukso vidurį vaikų ugdymosi procese, nes vaikas, pragyvenęs kiekvieną savo gyvenimo dieną, tampa priklausomas nuo savo potyrių ir jeigu jo aplinkoje nėra tėčio, jo potyriai yra susiję su kitais žmonėmis. Tad koks Jūsų tėvo vaidmuo su Jumis nulėmė Jūsų gyvenimo scenarijų: kokie svarbiausi Jūsų vaikystės prisiminimai susiję su tėvo ir Jūsų santykiu, kokie yra svarbiausi komponentai ir kaip tai Jus paveikė, kad Jūs tapote tuo, kuo dabar esate? Kaip aplinkiniai reagavo ir dabar reaguoja į Jūsų tėvystės raišką, kaip jūs pats jaučiatės būdamas tėvas?
Praleidau dar vieną labai svarbų diskusinį klausimą tėčiams – kada Jūs pirmą kartą pajutote, kad esate tėvas?
Kodėl šiandien tėčiai dažnai atribojami arba patys atsiriboja nuo vaikų ugdymo? Kas nutinka žmonių tarpusavio santykiams, kad vis sunkiau sekasi nugyventi visą gyvenimą kartu ir užauginti laimingus vaikus? Kviečiu diskutuoti…
