2015-01-20

Lietuvos edukologijos universiteto
SEF Socialinio ugdymo katedros
Socialinės pedagogikos
III kurso studentė Armina Pikytė

Ar visada vaikai jaučia tėvų besąlygišką meilę?

„Dažnai girdime tėvus sakant, kad vaikai –mūsų ateitis, kad mylime savo vaikus besąlygiškai. Ar visada vaikai jaučia tėvų meilę? Tėvai dažnai net nesusimąsto, kiek daug vaikui reiškia paprastas apkabinimas, švelnus žodis, pagyrimas ir paskatinimas… Ar dažnai pagiriate ir pastebite savo vaikų teigiamą elgesį?“

Mokslininkai, tyrėjai, ekspertai bei praktikai susivieniją teigia – tėvų bendravimas su vaiku – vienas svarbiausių faktorių, norint užauginti dorą, pilietišką, aukštą moralę turintį žmogų. Bendravimas, šiuo atveju, suprantamas ne tik klausimas kaip sekasi žiūrint televizorių ar sėdint prie kompiuterio, tačiau kaip laisvalaikio leidimas kartu su savo vaiku, dienos įspūdžių dalinimasis prie bendro pietų ar vakarienės stalo. Dar blogiau, kai patys tėvai turi tam tikrų problemų, kurios užgožia laiką, skirtą bendrauti ir ugdyti savo vaiką. Dažnai, ypač tokiais laikais, kai kiekvieną dieną skubame darbų virtinėje, nieko nespėjame, pamirštame žmones, kuriems ateitis priklauso nuo mūsų skiriamo dėmesio, meilės ir rūpesčio parodymo – savo vaikus. Čia kyla klausimas – kaip tai gali atsiliepti, kai vaikas sulauks paauglystės, kokiu taps žmogumi, kai suaugs?

Dažnai net nepagalvojame, kiek daug vaikui reiškia paprastas apkabinimas, gražaus žodžio pasakymas ar palaikymas svarbiausiais jo gyvenimo tarpsniai. Tėvai, kurie turi tam tikrų problemų, tokių kaip priklausomybės nuo alkoholio ar kitų psichotropinių medžiagų, dažnai dėmesį sutelkia ties tokiais dalykais kaip svaiginimasis, bendravimas su savo draugais, kurie propaguoja tokį patį gyvenimo būdą arba kita veikla, kuri vaikams daro neigiamą įtaką. Be jokios abejonės, dėmesio stoka egzistuoja ir tokiose šeimose, kurios iš šalies atrodo labai tvarkingos ir netgi pavyzdingos, tačiau tėvai daug dirba, neturi laiko, kurį galėtų praleisti kartu su savo atžala. Rūpesčio nebuvimas bei vaiko ignoravimas sukelia vaikui nesaugumo jausmą, kuris ateityje išsirutulioja į delinkventinį elgesį.

Dirbant su paaugliais ar jaunimu, kurie pradeda arba jau ilgą laiką vartoją alkoholį ar kitas psichotropines medžiagas, išryškėja tam tikros tendencijos. Klausantis istorijų nenuginčijamas faktas yra tai, kad vaiko problemos prasidėjo šeimoje. Labai dažnai paaugliai arba jauni žmonės būna kilę iš tokių šeimų, kuriose meilę, rūpestis bei šiluma nebuvo svarbiausias dalykas. Galime panagrinėti pavyzdžius, kuriuos žinome iš praktikos :

  • Vaikinas, kuriam dabar yra 19 metų, pakeitė aštuonias ugdymo institucijas, dažnai vartoja alkoholį, kartas nuo karto su draugais vartoja narkotikus (žolė, ratai ir pan.) Kaip pats teigia, siekia atsipalaiduoti, pabėgti nuo rutinos. Kalbant su juo, sužinome, jog tėvai išsiskyrė, kai jis buvo 4 metų, visą laiką, kiek jis atsimena, mama vartojo alkoholį, beveik kiekvieną dieną, apsvaigusi nuo alkoholio, mušdavo sūnų. Pradėjęs lankyti mokyklą, stengėsi mokytis, tačiau motyvacija krito, kai grįžus namo matydavo mamą, kuri ne tik kad nepaskatina, tačiau dažniau naudoja fizinį, psichologinį smurtą. Vaikas, kad jo nenumuštų be visiškai jokios priežasties, mokykloje spardė duris, daužė langus, eidavo į pamokas išgėręs, ginčidavosi su mokytojais.

Matome, kad meilės bei rūpesčio nebuvimas sukėlė vaikui neigiamus jausmus, kurie peraugo į kitų menkinimą, alkoholio vartojimą, savęs nuvertinimą. Jei tėvai vaikystėje būtų bendravę kitaip – galime daryti prielaidą, jog jaunuolio gyvenimas dabar būtų šiek tiek kitoks.

Kad paauglys arba jaunuolis pradėtų vartoti alkoholį ar kitas psichotropines medžiagas, nebūtina, kad jis patirtų fizinį, psichologinį, seksualinį smurtą, arba, kad tėvai turėtų tam tikrų priklausomybių. Kitas pavyzdys, gali tai įrodyti.

  • Mergina, kuriai dabar 18 metų, kiek pamena, dažniausiai laiką leisdavo su senele. Tėvai, prasidėjus nepriklausomybei išvažiavo ieškoti laimės svetur bei vaiką paliko senelės priežiūroje. Nors merginai niekada netrūko jokių daiktų, pinigų ar jai svarbių bei reikalingų dalykų, paauglystėje pradėjo vis dažniau rūkyti su draugais žolę, svaigintis kitomis narkotinėmis medžiagomis. Kaip ji pati teigia, jau pradėjusi sveikti, ji bandydavo taip pritapti prie kitų, turėti daugiau draugų, gauti daugiau dėmesio.

Analizuojant šią situaciją, matome, kad nors šeima iš šono atrodo ir tvarkinga, tačiau vaikystėje patirtas bendravimo, meilės trūkumas, merginą įstūmė į priklausomybės liūną, iš kurio dabar, pačiai supratus, bando padėti išlipti specialistai.

Vaikai – mūsų ateitis. Ne veltui tai kartoja dauguma pedagogų bei kitų specialistų, kurie su jais dirba. Mūsų, tėvų bendravimas, gali padėti vaikams užaugti dorais piliečiais, kurie sėkmingai integruosis visuomenėje. Kiekvieną kartą, kai pagalvojame, kad paklausiu kaip sekasi mano dukrai ar sūnui, taip ir padarykite. Darbai – nepabėgs, kiti žmonės – palauks. Svarbu, kad kiekvieną dieną rodytumėm dėmesį tiems, kuriems jo labiausiai reikia. Nepamirškite, tėvų indelis – vaiko ateitis.

5 komentarai apie “Ar visada vaikai jaučia tėvų besąlygišką meilę?

  1. Labai patiko straipsnis. Skaitant sukėlė daug prisiminimų apie vaikų globos namus, kur vaikai visai nepažysta tėvų, kai jiems sunku ir privertė susimąstyti apie savo dukrytę, ar esu gera mama, ar perdėta meile ją auklėjant nepadarysiu klaidų.

  2. Nebūtinai reikia užaugti blogoje šeimoje ir nejausti meilės. Dauguma gerų šeimų taip pat neskiria savo vaikams meilės, o tą kompensuoti bando pirkdami daiktus. Mažiems vaikams ypač reikia tėvų meilės ir šilumos. O ypač vaikams iš vaikų namų, šią meilę jiems gali skirti tik auklėtojos. Iš viso labai skiriasi vaikai užaugę šeimoje ir vaikų namuose. Skirtingą meilę ir dėmesį gavę vaikai ir vertybes turi skirtingas.

  3. Pritariu Kristinos B nuomonei, kad dabar ir vaikams užaugusiems gerose šeimose (pasiturinčiose) stinga tėvų dėmesio, kas daro įtaką tolesniam, galbūt galimam nepirnaverčiam, vaiko gyvenimui. Tėvams atrodo, kad viską kompensuoti galima materialiais dalykais. Bet tai ne tiesa.

  4. Tėvų dėmesys vaikui yra ypač svarbus. Vaikas jo nori, nori būti mylimas, įvertintas, pagirtas, nori, kad būtų pastebėti jo pasiekimai, atlikti darbai ir pan. Dažnai tėvai to net nesupranta, jiems atrodo, kad materialinis vaiko aprūpinimas yra vienintelė jų priedermė, o kad jie myli vaiką, tai ir taip aišku ir nebereikia jokių veiksmų tai parodyti. Bet vaikas to nežino. Jis mato, kad tėvai nerodo jam šilumos, dėmesio ir supranta tik tai, kad tėvai jo nemyli, kad jis nevertas tėvelių meilės ir pan. Vaikas jaučia tėvų besąlygišką meilę ne per žodžius ar dovanas, materialinį, buitinį aprūpinimą, o per dėmesį. Sutinku su straipsnio autore, kad vaikui be galo daug reiškia paprastas apkabinimas, gražaus žodžio pasakymas ar palaikymas svarbiausiais gyvenimo momentais.
    Noriu pridurti, kad įkalinimo įstaigose nėra nei vieno nuteistojo, kuris vaikystėje būtų buvęs mylimas, jaustųsi saugus ir gavęs besąlygišką tėvų meilę ir rūpestį. Verta susimąstyti kokios ateities norime savo vaikams ir ką vaikui reiškia tėvų meilė, kas tai yra? Ar tik žodis, jausmas ar ir veiksmai?

  5. Autorės pateikti pavyzdžiai puikiai pagrindžia nuomonę, jog svarbiausia vaikams yra nuoširdi ir betrapiška meilė. Vaikai turi jausti tėvų saugumą, palaikymą ir nuolatinį ryšį. Tai padeda vaikams jaustis nuolatinę paramą ir pasitikėjimą prireikus kreiptis į tėvus pagalbos. Tokie vaikai kilus pavojui ar padarius klaidą nebijo kalbėtis su tėvais ir spręsti iškilusius sunkumus. Tėvai taip pat turi parodyti pasitikėjimą savo vaikais ir leisti jiems mokytis klystant, tačiau visuomet jais nuoširdžiai rūpintis ir domėtis jų kasdienybe. Toks elgesys turėtų sukurti itin tamprius santykius tarp vaikų ir tėvų ir užkirsti kelią neigiamas pasekmes turinčiam vaikų elgesiui.

Komentavimo galimybė išjungta.