2013-01-14

Doc. dr. Sigita Burvytė

Asmenybės raidos laipteliai vaikystėje – ėjimas į galutinį ugdymosi tikslą. Koks jis?

Paskaitos – diskusijos metu, vykusios Molėtų „Vyturėlio“ lopšelyje– darželyje, buvo diskutuojama apie vaikų ugdymo problemas skirtingais vaikų raidos amžiaus tarpsniais, taip pat aptarta, kaip turėtų pasielgti ugdytojai vienoje ar kitoje situacijoje.

Diskusijų metu, sprendžiant vaikų ugdymo problemas, buvo vadovaujamasi ir laikomasi pagrindinio požiūrio į vaikų ugdymą, kuris teigia, kad reikia padėti vaikams pasiruošti savarankiškam gyvenimui. Diskusijų metu vadovavomės šiuo pagrindiniu ugdymo tikslu ir diskutavome, ką reiškia kiekvienu amžiaus tarpsniu padėti vaikui pasirengti savarankiškam gyvenimui? Vaikų ugdymas yra procesas, kuriame dalyvauja tėvai arba globėjai, auklėtojai, mokytojai ir ugdytojai. Vaikų ugdymo rezultatas pasiekiamas pačiais paprasčiausiais veiksmais, kuriuos nuolat atlieka visi vaiko gyvenime dalyvaujantys asmenys. Kitaip sakant – vaiko ugdymosi rezultatas, tai – aplinkinių veiksmų visumos rezultatas. Labai svarbus suaugusiųjų sąmoningumas: jų turimos pedagoginės ir psichologinės žinios, bei gebėjimas jas tinkamai pritaikyti kasdieninėse vaikų ugdymo situacijose, gebėjimas suprasti savo elgesį su vaiku.

Džiugina, kad Molėtų „Vyturėlio“ lopšelio – darželio pedagogai ir tėvai kelia sau klausimą: ko iš tiesų siekiame savo veikla ugdydami vaikus? Koks yra svarbiausiais ugdymo tikslas?

Mūsų paskaitų – diskusijų tęstinumas pasiteisino, nes paskutinio susitikimo su pedagogais metu mes daug laisviau mokėmės visi kartu, daug paprasčiau ir atviriau diskutavome, nebijodami suklysti ieškodami tinkamo atsakymo. Mes tiesiog ieškojome tinkamiausios vaikų ugdymo krypties realaus įgyvendinimo. Viliuosi, kad kiekvienas radome sau rūpimus atsakymus ir tikiuosi, kad kartas nuo karto mes susibėgsime gilinti savo žinias, šitaip siekdami padėti kiekvienam vaikui asmeniškai. Tėvai, pedagogai ir kiti vaikų ugdytojai turi siekti, kad suaugę vaikai gyventų darnų ir socialų gyvenimą, kad noras pažinti gamtos reiškinius juos lydėtų visą gyvenimą, kad dirbtų mėgstamą darbą, padėsiantį savarankiškai patenkinti savo poreikius.

Galime teigti, kad vaikų auklėjimo tikslas yra parodyti jiems kelią, kaip pasirengti savarankiškam gyvenimui. Diskusijų metu įsitikinome, kad savarankiškumas yra nevienalytis, sunkiai išmatuojamas gebėjimas, apimantis daugybę pačių paprasčiausių poelgių. Paskaitų diskusijų metu vieni drąsiau klausėme ir diskutavome, kiti buvome stebėtojais, bet tai nereiškia, kad neturėjome klausimų ar neišsinešėme atsakymų į juos. Mūsų visų problemų ratas yra skirtingas, nes visi esame iš skirtingų šeimų, nevienodos socialinės aplinkos, sukaupę skirtingas patirtis, domimės skirtingais dalykais. Vienokias problemas sprendžia kolegė, kita tokių problemų neturi ir jos problemų ratas yra visiškai kitas, todėl kartais būna sunku suprasti net gerai pažįstamą žmogų. Todėl ir mūsų (tėvų ir kitų ugdytojų) pasitenkinimas vaiko pasiektu savarankiškumo lygiu kiekvienu amžiaus tarpsniu, priklausys nuo mūsų lūkesčių, vaiko išskirtinių savybių, jo išsivystymo lygio ir aplinkybių.

Ką reiškia būti savarankišku? Būti savarankišku reiškia sugebėti atpažinti savo poreikius ir tinkamai juos patenkinti. Šio gebėjimo raida vyksta nuolat, taigi, laikui bėgant, jis kinta. Mokantis, nesvarbu kokia sritis tai būtų, noras savarankiškai pažinti aplinką yra tikslas, kurio siekiama. Ar vaikas sportuotų, ar mokytųsi matematikos, tikslas yra vienas ir tas pats: tapti savarankišku ir sugebėti atlikti veiksmus savo jėgomis.

Kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje lemiamas žmogaus proto, elgesio (charakterio), valios, vaizduotės formavimosi laikotarpis. Įvairių šalių mokslininkų darbai ir tyrimai, pačios atlikti stebėjimai vaikų darželiuose ir pradinėse mokyklose bei nuosavų vaikų elgesio stebėjimai leidžia daryti išvadas:

  • kad vaikas iki 3-jų metų įgyja 70 proc. savo žmogiškų savybių,
  • kad iki 6 metų įgyja 90 proc. to, kuo jis skiriasi nuo gyvulio.

Ne visiems vaikams tėvai, darželių auklėtojai, mokytojai ir kiti vaiką supantys žmonės padeda produktyviai išnaudoti šias žmogaus tolimesniam gyvenimui svarbias, raidos galimybių teikiamas, potencines galias.
Visą žmogaus veiklą reguliuoja smegenys. Dalis žmogaus smegenų, kaip ir gyvuliams, reikalingos gyvybinių funkcijų užtikrinimui ir veikia refleksų pagalb: šalinimas, kvėpavimas, širdies darbas, virškinimas, žindimas ir t.t. Likusios smegenys – balta drobė, kurią tėvams, darželio auklėtojams, mokytojams ir kitiems vaikų ugdytojams reikia padėti vaikui užpildyti. Toliau pateikiamas apytikris amžiaus tarpsnis ir kam vaikas yra imlus tuo laikotarpiu.

Nuo gimimo iki 1 metų (kūdikystė). Ta tuščia kūdikio smegenų masė pirmiausia ir visam gyvenimui fiksuoja: „Kur AŠ patekau?“. Jeigu tik gimusį kūdikį motina priglaus prie šiltos krūtinės ir duos šilto skanaus pienelio, kūdikio smegenyse fiksuosis, kad pasaulis į kurį pakliuvo – geras, tokiam žmogui ir toliau atrodys, kad viskas gerai. Bet jeigu motina ar kūdikį priėmusi akušerė, jį praus šaltu vandeniu, o vėliau kiekvienas vaiko išvystymas vaikui sukels stresą, tada vaikui fiksuojasi, kad pasaulis yra žiaurus, o su žmonėmis geriau neturėti reikalų. Psichologo Fritz‘o Riemann‘o knygoje „Pagrindinės baimės formos“ pastarieji įvardinti „šizoidiškomis“ asmenybėmis (uždarais, žmonių vengiančiais žmonėmis). Jiems būdinga kitų žmonių baimė.

Nuo metų iki trijų metų vaikas lavina savo vestibiuliarinį aparatą. Kuo daugiau šiame laikotarpyje turės galimybių judėti, tuo užaugęs jis bus vikresnis, judresnis, koordinuotesnis, greitesnės reakcijos. Jeigu šiuo metu jis bus vežiojamas, nešiojamas ar kitaip suvaržyta jo laisvė, tos smegenų dalys, kurios atsakingos už judėjimo funkciją liks neaktyvios. Vaikas veiks lėtai ir neužtikrintai,o vėliau reikės daug pastangų, padėčiai taisyti.

Nuo dviejų iki trejų metų vaikų smegenys pasiruošę įsisavinti žmonių bendravimo priemonę – kalbą. Jau kelių mėnesių vaikas reaguoja į garsus ir iš aplinkos sklindantys garsai palieka pėdsakus jo smegenyse. Gerai, jeigu tai motinos ar kitų šeimos narių draugiški balsai, bet jeigu tai garsai, sklindantys iš garsiai veikiančio televizoriaus, kur vyksta šaudymas, sprogimai ir klyksmai, vaiko smegenyse fiksuojasi kiti dalykai. Jeigu pastebėjote, vaikai darželyje noriai imituoja televizijoje girdėtus garsus. Jeigu nuo 2-jų iki 3-jų metų vaiką laikysite prie televizoriaus ir su juo nekalbėsite, jis vėliai sunkiau išmoks kalbėti, nes jo smegenys bus užpildytos garsais, kurie sklido iš televizoriaus, o jo burnos organai negaus signalų iš smegenų, kad galėtų tarti norimus žodžius. Tokie vaikai kaip nebyliai gargaliuoja kažką nesuprantamo. Nelavintos kalbos atvejų jau tenka pastebėti.

Iki ketverių metų vaikas bando išsiaiškinti jį supantį pasaulį ir santykius tarp žmonių. Aiškinasi ir susipažįsta su jį supančia aplinka ir taisyklėmis, vaikas jau nuo dvejų metų pajunta, kai jam „gamtinius reikalus“ tenka daryti ne bet kur, o ant puoduko. O kuo toliau, tuo dažniau girdi žodį „negalima“, kol galų gale išsiaiškina, kas galima ir ko negalima. Blogai, kai vaikas girdi tik „negalima“. Jeigu vaikas kala vinį į grindis gal ir „negalima“, bet kalti į tam reikalui skirtą lentą – būtina, ypač, jeigu jis netyčia pataikys per pirštą plaktuku, tai įgis patirties visam gyvenimui, kad reikia būti atsargiam. Dažnai draudimai mažina jo patirtį ir savarankiškumą, tiek atliekant darbus, tiek priimant sprendimus.

Kai vaikas įsitikins, kad daugel dalykų negalima, jis mielai pereis į aptarnaujančių žmonių kategoriją ir visur rodys kaip jis nieko nesugeba, atsiras vaidybos elementų. Vaikas greitai supras, kad žymiai geriau ne pačiam daryti, o prašyti tai padaryti tai ko jis nori kitam. Taip žmogus tampa vaiku visam likusiam gyvenimui. Iš pat pradžių jam patarnauja tėvai, paskui darželio auklėtojai, mokytojai, vėliau žmona ar vyras, o vėliau netoli ir pensija.

Nuo ketverių iki septynių metų vaikai tobulina savarankiškumo formas tiek bendraudami su kitais vaikais ir suaugusiais, tiek atpažindami ir valdydami savo emocijas, tiek valdydami kūną, kad galėtų atlikti tam tikrus veiksmus, tiek siekdami pažinimo, tiek atskirdami gėrį nuo blogio. Kaip matome, savarankiškumas privalo būti suvokiamas kaip visuma, kaip tikslas, kurį reikia turėti omenyje kaskart, kai imamės veiklos su vaikais.

Ugdydami savarankiškumą, sudarysime sąlygas vaikui augti, o suaugus sugebėti vienam pačiam atlikti savo vaidmenį visuomenėje, laikantis galiojančių taisyklių. Dėl to mums, tėvams, mokytojams, auklėtojams ar ugdytojams, kurie dirbame su vaikais, suvokimas apie tai, kaip vyksta savarankiškumo ugdymo procesas, leis, viena vertus, į patį auklėjimą pažvelgti kitaip, kita vertus, savo veiklą plėtoti kur kas našiau.

Didelę įtaką mums, kaip ugdytojams, daro socialinių ir kultūrinių veiksnių poveikis, pasikeitusi gyvensena savaime neužtikrina asmeninių savybių ir savarankiškumo išsiugdymo. Todėl mūsų diskusijos savalaikės ir taip reikalingos kiekvienam vaikui, nes mūsų poveikis jiems daug didesnis nei mes galvojame.

Atsakant į mūsų klausimą, galutinis ugdymo tikslas – padėti vaikui pasirengti savarankiškam gyvenimui, kad gyvenimas jam teiktų džiaugsmą ir jis jaustųsi socialiniu vienetu visuomenėje, galinčiu inicijuoti pokyčius visuomenėje piliečiu, tos visuomenės kūrėju.

Parengta paskaitos – diskusijos pagrindu, kuri vyko Molėtų „Vyturėlio“ lopšelyje – darželyje 2013 m. sausio 4 dieną.

5 komentarai apie “Asmenybės raidos laipteliai vaikystėje – ėjimas į galutinį ugdymosi tikslą. Koks jis?

  1. Jūsų straipsnis bus labai naudingas jaunimui, nes jis mažai skaito ir nežino kaip ugdyti vaikus.

  2. Puikūs patarimai ,,Kaip elgtis su vaikais?“, manau, kad juos pritaikysiu auklėdama ir ugdydama savo vaikus. Ačiū Jums.

  3. Manau, kokia aplinka vaikas matys, taip elgsis.Daugelis tevu mano, kad vaikas mažas tai nieko negirdi ir nesupranta, bet po keliu metu matome savo elgesio veidrodi ir reiskiame priekaištus vaikiui.Pradekime nuo saves!

  4. Puikus straipsnis. Pritariu, kad vaiko ugdymasi lemia ji supanti aplinka. Tik manau, kad mokytojai bei aukletojai neturi tokios pacios itakos, kaip vaiko seima. Patys geriausi (didziausia pedagoginiu bei psichologiniu ziniu bagaza turintys) aukletojai bei mokytojai niekada nesugebes pakeisti vaiko mastysenos, jei namuose vaiko saviugda nebus rupinamasi, vaikas bus engiamas ir panasiai.
    Be abejo, vaikui reikia suteikti galimybes atrasti save, leisti jam pasireiksti, surasti megiama veikla, tik vis gi reiktu tuos procesus siek tiek kontroliuoti, kad vaikas vykdydamas savo veikas gebetu atskirti kas gerai, o kas blogai. Na o is atmintines teveliams, 10asis teiginys, manau, vainikuoja viska kuo puikiausiai.

  5. Mano nuomone gimdamas vaikas yra silpna būtybė, turinti fizinių ir dvasinių galių. Jos gali būti sąlygojamos paveldėjimo ir kitų veiksnių, turėjusių įtakos embriono vystymuisi (nikotino, alkoholio). Paveldėjimo informacijos nešėjai yra genai. Jais paveldimi tam tikri nervų sistemos, organų, odos, veido formos ypatumai. Paveldėtos vaiko individualios savybės gali kisti veikiamos skirtingų išorinių veiksnių. Mikroaplinka – tai su kuo vaikas tiesiogiai kontaktuoja: šeima, mokykla, jo aplinkos daiktai, žmonės ir jų tarpusavio santykiai. Šios aplinkos poveikis labai priklauso nuo to kiek vaikas su ja bendrauja, sąveikauja. Kuo aktyvesnis šis bendravimas, tuo didesnis jos poveikis. Makroaplinka – tai visuomenė, kurioje vaikas gyvena, jos socialinės-ekonominės sąlygos. Manau geras ugdymas gali sustiprinti ar sumažinti ir prigimties ir aplinkos poveikį.

Komentavimo galimybė išjungta.