Tarp vaikų specialistų vyksta diskusija: kas lemia vaiko fizinį ir protinį vystymąsi ir charakterio savybes?
Vieni teigia, kad lemiamą įtaką turi prigimtis, kiti – kad aplinka, kurioje jie auga. Prigimties šalininkai niekaip negali paaiškinti, kodėl apkūnių žmonių ir šunys riebūs? Kodėl iš Bangladešo džiunglių vaikai Kembridžo universitete mokosi ne prasčiau, nei Londono gyventojų vaikai? Kodėl su šunimi augęs vaikas mokėjo tik loti? Prigimties šalininkams sunku įrodyti, kad žmogaus genai pateko šuniui, o šuns žmogui.
Manau, kad nuo genų priklauso tik tai, kad gimiau žmogumi, vyru, baltaodžiu, panašiu į savo giminę su tam tikru atsparumu ligoms ir sugebėjimu reaguoti į aplinką. Gimęs žmogus, kaip geras kompiuteris, neveiks, jeigu jame nebus instaliuota gera programa.
O ką manote Jūs?
Manau, kad gimęs vaikas viena ar kita paveldi, tačiau didelę įtaką turi ir tėvų auklėjimas. Genais persiduoda ne tik odos, plaukų spalva , bet ir kai kurie charakterio bruožai ar net gebėjimai. Jau nuo pirmųjų gyvenimo metų galima vaiko charakterio bruožus palenkti viena ar kita linkme, savaime aišku pilnumoje charakterio nepakeisime. Jei vaikas turi tam tikrų gebėjimų, juos reikia tobulinti, tačiau būna ir atvirkščiai ( tėvai galvoja, kad vaikas dar mažas, kai paūgės galės bandyti). Taip noromis nenoromis slopinami vaiko gebėjimai. Ne visi žmonės, kaip geri kompiuteriai, kuriems įdiegta gera programa. Tam reikia ne tik gebėjimų, bet ir reikia įdėti pastangų. Jei vaikas neturės gebėjimų mokyk nemokęs jis to nesugebės. Kartais tenka girdėti, kad ne vaikas kaltas, o aplinka. Suprantama visi tėvai augindami vaikus nori, kad jie užaugtų geri, padorūs, sveiki, tačiau į tai reikia ir investuoti.
Manau,kad vaiko ugdymasis susideda iš daugelio dalių. Genai įtakoja vaiko fizinio ir protinio vystymosi eigą ir pajėgumą. Tėvai, rodydami pavyzdį, auklėdami, nustatydami ribas, perduodami savąsias vertybes, įtakoja vaiką formuojantis jo temperamentui bei asmenybei. Vėliau prisijungia ir giminės, kaimynai, kiemo draugai, darželio draugai, bendramoksliai ir t.t. Vaikas patiria daug skirtingų įtakų. Vienas priima kitas atmeta. Vaikai į įtakas reaguoja skirtingai, nes, manau jau nuo mažų dienų, jie mokosi tenkinti savo poreikius, taip kaip jie supranta. Vaikas gali griūti ant žemės reikalaudamas ar tiesiog nuolankiai priimti neigiamą atsakymą. Nors pasakymo būdas būtų toks pat. Nesutinku, kad vaiką galima programuoti, kaip kompiuterį ir išradus kažkokį utopinį ugdymo būdą sutvarkyti pasaulį. Žmogus per daug sudėtingas, kad jį kažkaip programuoti. Vaikas pats sprendžia. Kaip priimti jam pateikiamą informaciją, sutikti su suaugusiųjų interpretacijomis ar ne, kiek jos atitinka jo pačio poreikius (taip kaip pačiam vaikui atrodo). Manau mes galim tik padėti vaikui ugdytis pačiam su juo kalbėdami, dalindamiesi savo gyvenimiška patirtimi, kurios jis vėlgi dalį priims, dalį atmes.
Jūsų mintyse be gerų įžvalgų yra ir maišaties: 1. Gimęs vaikas charakterio, t.y. elgesio tipo neturi. Elgesys, t.y. charakteris susiformuoja iki 7 metų ir išskyrus fizinius duomenis niekas genų genų pagalba nepersiduoda. 2. Žmogaus protas, kuris per pirmus 7 gyvenimo metus susiformuoja – tas Jūsų vadinamas „kompiuteris“. mokykloje ir universitete yra kaupiamos žinios, kurios Jūsų žodžiais yra „programa“. jeigu į batų dėžę dėsi, kad ir geriausią programą, naudos neturėsi, o ir geriausias kompiuteris be geros programos bus nieko vertas. Siūlau, Jums įsidėmėti, kad gimęs vaikas niekam nėra kaltas, net už tai, kad jis išvydo šį pasaulį. Dėl to kalti – tėvai kaip beje ir už visą kitą, t.y. proto, valios, vaizduotės, vertybių, elgesio (charakterio) suformavimą. Tėvai ir yra pagrindiniai asmenys, kurie atsakingi už ugdomosios aplinkos skurimą. Dabar žinoma daugelis tėvų ir motinų , vaikų žmogiškas savybes palieka ugdyti valdiškoms struktūroms, o kaip žinome – „svetimom rankom, tik žarijas žarstyti“. Jeigu nori sau užsiauginti Dievui žvakę, o ne velniui kačergą, siūlau tai daryti pačiam. Su nuoširdžiausiais linkėjimais šešių vaikų tėvas (tėvas profesionalas) – Juozas…
Aš manau, kad vaiko charakterį, sugebėjimus ir apskritai visas savybes leme gausybė veiksnių. Netik šeimos narių santykiai, gyvenimo būdas, auklėjimas…, bet ir tokie dalykai kaip klimato juosta, kurioje vaikas auga, santvarka kuri vyrauja šalyje ir kiti panašūs dalykai. Viskas persiduoda besiformuojančiai asmenybei. Tikriausiai, kad skirtingos šių veiksnių kombinacijos ir suformuoja tokius skirtinus žmones. Tačiau pagrindinę atsakomybę už naujos asmenybės formavimąsi priskirčiau tėvams. Atsakingi tėvai visais laikais stengdavosi auklėti, mokinti, šviesti savo vaikus, formuoti teigiamas būdo savybes.Manau kad kuo atsakingiau tėvai į tai žiūri, tuo geresnių rezultatų vaikas pasiekia ateityje.
Mano nuomone, vaikas iš tėvų ir protėvių paveldi ne tik fizinius duomenis, bet ir kai kuriuos gebėjimus bei charakterio bruožus.Juk žinome labai daug pavyzdžių kai talentingų žmonių vaikai,turi tokius pat gebėjimus.tačiau negalima teigti,kad vaiko protinį vistymąsi, charakterio bruožus, jo gebėjimus, lemia vien prigimtis.Daug įtakos tam turi aplinka,auklėjimas,tėvų pastangos lavinant paveldėtus gebėjimus, ugdant teigiamus ir slopinant neigiamus charakterio bruožus.Stropumas, entuziazmas, atkaklumas ir pasitikėjimas savimi, lemia ir tam tikru gebėjimu turinčių vaiko pasiekimus.Kuo anksčiau vaikystėje bus pradėti tie gebėjimai lavinti, tobulinti, tuo didesni bus pasiekimai.Geriausi dvidešimto amžiaus smuikininkai virtuozai ėme griežti nuo penkerių, tarptautinių šachmatų varžybų čempionai pradėjo žaisti nuo septynerių.Tad neužtenka talento ,paveldėtų gebėjimų ar charakterio bruožų,reikia daug darbo, daug tėvų ar kitų ugdytoju pastangų,kad gimęs žmogus iš tiesų butu kaip geras , veikiantis kompiuteris.
Man atrodo vaiko ugdymasis susideda iš daugelio dalių. Vaiko genai apsprendžia vaiko biologinio vystymosi eigą t.y. fizinis, protinis vystymasis (pajėgumas) ir t.t. Tėvai savo pavyzdžiu, auklėjimu, ribų nustatytmu, reikalavimais prisideda formuojantis vaiko temperamentui, asmenybei. Veliau prisideda darželio draugai, kiemo draugai, giminaičiai, kaimynai ir t.t. Vaikas patiria daugybę įtakų iš daugybės skirtingų asmenų bei situacijų. Tačiau pasakyti, jog vaikas, kaip kompiuteris, esant tinkamai programai, taps kokiu mums norisi- nesutinku. Kiekvienas žmogus, manau, jau nuo ankstyvo amžiaus turi savo norų bei poreikių, kuriuos jis tenkina, taip kaip jam atrodo teisinga. Vaikas gali griūti ant žemės ir verkti, kiek vyresnis gali bėgti iš namų ir jam tai atrodo teisinga. Kiti gali elgtis priimtiniau. Tėvai bei visuomenė reaguoja į skirtingas vaiko reakcijas, skirtingais būdais, bandydami sukontroliuoti, įtakoti vaiko elgesį, tačiau koks bebūtų atreagavimas, vaikas tai interpretuoja savaip ir priima savas išvadas nuo kurių priklauso jo tolesnis elgesys. Tarkim, pabėgęs iš namų ir susilaukęs bausmės jis gali arba to nekartoti arba, bėgti dar sykį. Manau svarbesnis momentas yra ne pati bausmė, o tai kaip vaikas ją supranta. Jis gali priimti mūsų situacijos interpretaciją ar ją vsiškai nuneigti. Aš nenoriu pasakyti, kad nereikia stengtis įtakoti vaikų ugdymosi, bet man labai nepatinka,kaip yra pervertinama aplinkos įtaka. Žmonės tampa dievais ir gali viską. Mūsų gyvenimas susideda iš patirčių: tiek malonių, tiek nemalonių ir manau, kad patyrę daug bei kuo įvairesnių patirčių, mes tampame brandesni, kaip asmenybės. Visko mes nesuvaldysim, kad ir kaip norėtume, galime tik padėti vaikams ugdytis patiems.