LEU SKI Socialinio ugdymo katedra
Doc. dr. Sigita Burvytė

Auklėjimo svarba

Auklėjimas – tai elgesio formavimas; pasaulėžiūros, moralės, etinių ir estetinių normų įskiepijimas, įtvirtinimas; žmogaus adaptavimas konkurencinėje socialinėje aplinkoje. Todėl prieš imantis šio atsakingo darbo reikėtų išsiaiškinti, ką mes iš ugdytinio norime padaryti: „Dievui žvakę ar velniui kačergą“. Pagrindinis krūvis atliekant šį veiksmingą darbą tenka šeimai. Lietuvoje šią naštą dažniausiai neša moterys. Liaudis pastebėjo, kad „obuolys nuo obels netoli krenta“. Vadinasi, kokia šeima, tokia ir jos atžala – vaikas.

Gali kilti klausimas, o kodėl gerų tėvų vaikai savo elgesiu yra nepanašūs į savo auklėtojus. Šiuo atveju reikėtų patikrinti, ar tikrai tėvai padorūs, o jeigu taip, tai ar jie ne per mažai įtakoja savo atžalą eiti doros keliu. Nesuformavo ir neįtvirtino savo moralės normų vaikams. Ir šie, pakliuvę į kitą aplinką, lengvai persiima šios aplinkos moralę. Todėl drąsiai galima teigti, kad vaikų pataisos įstaigų, kalėjimų, psichiatrinių ligoninių kontingentas yra šeimų darbo brokas. O jeigu visiškai konkrečiai, tai tam asmeniui, kuris vadovavo šeimai, t. y. šeimos galvai. Kaip žinoma, erozijos pirmiausia paliečia šeimą. Šiuo metu apie trečdalis šeimų yra nepilnos. Nepilnas šeimas su retomis išimtimis sudaro motina ir vaikas. Jeigu paanalizuosime žmogžudžių vaikystę, pamatysime, kad juos visus sieja bendri jausminiai išgyvenimai vaikystėje. Teisus buvo mąstytojas, sakydamas, kad mes visi iš vaikystės. Sakome, kad kiekviena moteris neturi trijų dalykų, tai – gero vyro, blogų vaikų ir išeiginės suknelės. Kokius rezultatus duoda labai kritiška mūsų moterų pažiūra į vyrą ir į apdarus, nenagrinėsime, bet nekritinė pažiūra į savo vaikus atneša jiems daug bėdų. Jeigu panagrinėsime žinomų nusikaltėlių vaikystę, pamatysime, kad daugelis jų vaikystėje remiami motinų konfliktavo su tėvais ir šioje kovoje tapo nugalėtojais. Tėvas arba paliko šeimą, arba nusišalino nuo auklėjimo. Motinos ir sūnaus sąjungą prieš tėvą lemia tarp psichologijos specialistų žinomas reiškinys, vadinamas „Edipo kompleksu“, ir visuomenėje esant motinos kultui retai tėvas tampa lemiančia auklėjamąja jėga. Bet grįžkime prie pagrindinio klausimo: „kokį vaiką užauginti, kad jis pritaptų visuomenėje?“ Jeigu ta visuomenė – rojus, tai geriau tiktų „Dievui žvakė“, jei pragaras, žinoma „velniui kačerga“. Jeigu tėvas savo reikalavimą pasiekia kumščiu ar beisbolo lazda, jis tą patį įdiegia ir savo atžalai.

Jeigu žmogus gyvena tokioje visuomenėje, kur sėkmę galima pasiekti meluojant, sukčiaujant, vagiant, prievartaujant ar žudant, tai ir savo palikuonis tam reikia ruošti.

Jeigu visuomenėje klesti tie, kurie vieni kitiems teikia paslaugas, vadinasi ir vaikas turi būti sąžiningas, darbštus, jautrus, paslaugus. Ilgą laiką gyvenome socializme ir manėme pasiekę brandaus socializmo fazę, dabar siekiame brandžios demokratijos arba, kitaip tariant, kuriame humanistinę t. y. žmogišką, visuomenę. Kiek esame laimingi – matote patys, kur tai nuves – parodys ateitis.

Kai susipainiosime humanistinėje visuomenėje, grįšime prie dieviškos, kur už gerus darbus dangų duoda, o už piktus pragaru baudžia.

Sakykime, koks nors žmogelis sugalvojo pavogti elektros įrenginius. Pamąstykime, kiek Dievas nubaudė mirtimi elektros transformatorių vagių, girtuoklių, kurie išgėrę sėdo prie mašinos vairo, narkomanų, kurie perdozavo kvaišalų. Nepasigailėjo. Nesakome, kad Dievas žiaurus, nebandome perauklėti Dievo. Sakome – Dievas griežtas, bet teisingas.

Kai turime tokį gerą ir sektiną pavyzdį, kodėl juo nesivadovaujame? Gal todėl, kad žmogus smalsus, todėl nori paeksperimentuoti, gal tingus ir nenori gilintis į dieviškąją tvarką, jo dėsnius. Tačiau akivaizdu, kad daugumoje atvejų auklėdami savo pamainą elgiamės neprotingai. Sočiam ir saugiam Vakarų pasaulyje ateinančiais dešimtmečiais bus svarbios žmogaus dvasinės problemos. Todėl bus labai populiarios dvasininkų, socialinių pedagogų (darbuotojų), psichologų, ekstrasensų, astrologų, būrėjų ir kitokių dvasios specialistų paslaugos. Ir dabar lietuviai žudosi ne todėl, kad bijo sušalti ar numirti iš bado, o todėl, kad negali susitvarkyti su savo dvasine būsena. Mūsų vaikai yra išmokomi, kaip apsirūpinti materialiai, bet nežino, kaip tapti laimingais.

Kaip tapti laimingais, ar kiekvienas iš mūsų sugeba tokiu būti?

Jeigu mes paklausime laimingo žmogaus, kaip tokiu tapti, jis pasakytų, kad tam nereikia jokių pastangų. Jo nuomone, laimės formulė paprasta. Jei nori būti laimingas –būk. Ir dar pridurs, kad laimingam būti žymiai geriau nei nelaimingam. Tai kodėl tiek nelaimingų Ir nelaimingų taip, kad jie linkę pasitraukti iš savo ašarų pakalnės. Štai čia ir yra mūsų auklėjimo spragos. Mes nesugebame jaunimui parodyti, kas sudaro gyvenimo džiaugsmą. Viskas logiška. Nelaimingas žmogus negali išmokyti vaiko būti laimingu. Jeigu tėvas arba motina patys nesugeba būti laimingi, kaip to gali išmokyti savo atžalą. Jeigu tėvai bus laimingi, vaikui ir aiškinti nieko nereikės, jis tą matys ir žinos, kaip būti laimingam. Ir žinoma, nereikia vaidinti laimingo, reikia paprasčiausiai tokiu būti. Jei toks nesi, reikia eiti pas psichologą, gal jis įtikins, kad laimė ne piniguose, daiktuose, bet mumyse, t. y. požiūryje į gyvenimą.

Neveltui sakoma, kad vaikai mus auklėja. Norėdami kažką gero įdiegti vaikams, patys turime tokie būti, rodyti asmeninį pavyzdį. Turėti daugiau žinių apie žmogaus dvasinį ugdymąsi, o tam reikia daugiau paskaityti literatūros, pasidomėti kitų žmonių patirtimi. Pastarosios kartos, užaugintos ir išauklėtos Makarenkos auklėjimo dvasioje, sunkiai derinosi prie Vakarų pasaulio šalių visuomenės. Vakaruose ir šiandien didesnė auklėjimo teorijų įvairovė. Pvz., Anglijoje šiuo metu egzistuoja valstybinės mokyklos, kur fizinės bausmės uždraustos, ir privačios, kuriose jos taikomos. Tėvai gali rinktis. Valdžios nuomone, mums tai prabanga. Visuomenė jaučiasi infantili ir mano, kad valdžia žino, ką daro, o kiek žinoma, ji mus daro laimingais. Gaila tik, kad rezultatai priešingi. Galbūt tėvams reikėtų iš to padaryti išvadas ir savo atžalų nedaryti laimingais, o leisti jiems tokiais būti. Kaip tai pasiekti? Pasigilinkime, kaip auklėja vaikus tautos, kurių laimės pojūčio rodiklis aukštesnis negu mūsų. Pvz., Japonų auklėjimo formulė tokia: iki 5–7 metų vaiką auklėja kaip karalių; 7–12 kaip tarną, o vėliau kaip draugą. Reikėtų ir mums sugrįžti prie senų tradicijų, kai motinų globoje berniukai gali būti tik iki 7 metų, vėliau šį darbą turi perimti vyrai.

Mes visi iš vaikystės. Kokią reikšmę turi auklėjimas vaikystėje ir į kokius pavojus tai veda visuomenę, taikliai pasakė Giacomo Dacquino savo knygoje „Baimė mylėti“: „Kažkada buvome vaikais, vėliau išaugome iš to amžiaus, bet vaikystės pasaulis veikia visą tolesnį mūsų gyvenimą. Todėl tie, kurie nuo pat pirmų savo gyvenimo metų turėjo supratingus tėvus, skatinančius juos augti savarankiškus, anksti susiformuoja kai asmenybės ir jiems yra lengviau artimai bendrauti su kitos lyties atstovais. Tačiau jeigu sūnūs į gyvenimą žengia lydimi ne tėvo, bet motinos, atsiranda keblumų. Tada kyla pavojus, kad nuo visuomenės be tėvų bus pereita prie visuomenės be vyrų.“

Esant motinos kultui, besiskiriančiose šeimose vaikai, tarp jų ir berniukai, paliekami su motinomis. Todėl nemaža dalis visuomenės vyrų – moteriški, nes moteris ir užaugina moterį. Augdamas berniukas mato mamos emocines reakcijas, jos elgesį, problemų sprendimo būdus, tai ir priima.

Augdamas su tėvu sūnus įgytų daugiau vyriškų savybių, taptų valingesnis, fiziškai stipresnis, išmoktų vyriškų darbų, priimtų jo pasaulėžiūrą, o tai jam padėtų tolesnėje ateityje. Tik bendromis moterų ir dar likusių ar „importinių“ vyrų pastangomis galima grąžinti tradiciškomis vyriškomis savybėmis pasižyminčius vyrus mūsų visuomenei. Motinos ir tėvo vaidmenų įvairovė šeimoje parodo vaikams kelią į laimę, o šie užaugę kuria laimingą, savarankišką, savimi pasitikinčią visuomenę.

5 komentarai apie “Auklėjimo svarba

  1. Vaikai auga be tėvų ir visuomenė tai laiko normaliu dalyku. Reikia keisti visuomenės stereotipus.

  2. KAIP MES VISI ŽINOME, SOCIALIZACIJA PRASIDEDA NUO ŠEIMOS. TAIGI IR AUKLĖJIMAS TAIP PAT TURI PRADŽIA ŠEIMOJE.VAIKAS SUAUGĘS DAŽNAI BUS TOKS, KOKĮ PAVYZDĮ MATĖ ŠEIMOJE.KOKIE MES TOKIE IR BUS MŪSŲ VAIKAI, REIKIA PIRMIAUSIA PRADĖT NUO SAVĘS.Konfucijus kalbėjo: „Daugiau reikalauk iš savęs, mažiau tikėkis iš kitų! Tada neteks nusivilti“.

  3. Vaikai gali būti laimingi tik tada, kai laimingi jo tėvai, kai viskas gerai šeimoje, kai grižęs tėtis ir mama paklausia pirmiausia kaip sekesi mokykloje, o ne kokį pažymį gavai. Kai nepamiršta kiekvieną rytą ir vakarą apsikabinti, prisiglausti prie širdies. Va tai ir yra laimė, laimė žinoti, kad esi namie mylimas, laukiamas. Tik nuo namų ir prasideda pirmiausia auklėjimas. Tai mano nuomonė, nes tik savo asmeniniu pavyzdžiu gali auklėti savo vaiką. Ir visa kas gera griš su kaupu. Kaip ir klaidos…Deja.
    „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi,
    Meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
    Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos,
    Nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
    Nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.
    Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.
    Meilė niekada nesibaigia…“
    (Ištrauka iš Vytauto V. Lansdsbergio knygos „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“)

  4. Vaiko auklėjimo procesas labai sudėtingas tėvų uždavinys, reikalaujantis didelės meilės, kantrybės, žinių, kūrybiškumo, laiko ir pastangų. Todėl šį straipsnį verta perskaityti kiekvienam iš tėvų.

  5. Kadangi meilė yra viso ugdymo pamatas, tai tėvai turi daugiausiai galimybių įsitraukti į šį procesą. Manau, jie tampa svarbiausiu vaiko ugdymo atskaitos tašku, nes jų tarpusavio meilė sudaro didžiausią meilės vaikui garantą. Tik mylėdami vienas kitą tėvai gali visiškai atsiverti savo vaikams, neturėdami savanaudiškų paskatų juos lenkti į savo pusę, bet priešingai, kreipti į motiną ar tėvą, skatinant įžvelgti jos ar jo teigiamas savybes.

Komentavimo galimybė išjungta.