2015-03-26

Edukologė: Lietuvoje daugėja vaikų, kuriems neleidžiama būti savarankiškiems

Lietuvoje po truputį mažėja šeimų, vaikus auklėjančių pagal griežtas taisykles, uždarų vaikų, bet daugėja nesavarankiškų, agresyviai siekiančių aplinkinių dėmesio, kuriems leidžiama netinkamu elgesiu gauti tai, ko nori. „Juos pavadinau vaikais, pasižyminčiais išmoktu nesavarankiškumu. Nesavarankiški vaikai sunkiai priima sprendimus ir nežino, ką reiškia patirti džiaugsmą patiems pasiekus rezultatų. Jie užauga ir laiko egzaminus, išvažiuoja į olimpiadas, ieškosi darbo, bet nesugeba prisiimti atsakomybės už savo elgesį, dėl jų nesėkmių kalta mokykla, mama, per sunkios užduotys“, – savo daugiau nei dešimtmečio stebėjimus apibendrino Lietuvos edukologijos universiteto dėstytoja, paskaitas ir užsiėmimus tėvams vedanti edukologijos mokslų daktarė Sigita Burvytė.

Mūsų visuomenėje tobulėjimo varikliu laikoma konkurencija, tėvų, paklydusių tarp vakarietiškų ir iš savo gimdytojų išmoktų auklėjimo modelių, vaikai sprendžia nevaikiškas problemas ir bando atspėti, kokio elgesio iš jų tikisi tėvai. Tik klijuoti sau nelaimingiausių vaikų šalies etiketę galima su išlygomis – pasilyginus su pavyzdžiu laikomais norvegais, pasak mokslininkės, matyti, kad suaugę jie žudosi dažniau nei lietuviai. Savarankiškumo ir atkaklumo, smalsumo europiečiams derėtų pasimokyti iš azijiečių – tarptautiniai tyrimai rodo, kad pagrindinius prizus olimpiadose dažniausiai susižeria Šanchajaus (Kinija) moksleiviai.

Į diskusiją apie Norvegijos vaiko teisių apsaugos sistemą ir mėginimą palyginti ją su mūsų šalies patirtimi Seime savo studentų būrį atsivedusi dėstytoja aiškino, kad ateityje socialiniams pedagogams teks vis giliau kapstytis po kitų šalių teisines sistemas. Teks domėtis sociokultūrine aplinka, kurioje auga iš Lietuvos išvykę vaikai, pritaikyti teisines žinias, padedant jų tėvams, perprasti kitokias vaiko ugdymo tradicijas. Reikės žmonių, gebančių padėti tėvams ir vaikams mokytis emocinio raštingumo. Klausydamasi norvego, tris vaikus auginančio žmogaus teisių aktyvisto Raymondo Skorstado pasakojimo apie tai, kaip „Barnevernet“ išardė jo šeimą, kuriam laikui paėmusi vaikus, ne padėdama, o nuolat tikrindama ir baugindama, S. Burvytė pastebėjo, kad į vaikų ir tėvų santykius kai kuriais atvejais ten išties žiūrima tarsi per didinamąjį stiklą. Siekiama kontroliuoti ir vertinti, o ne padėti tėvams.

Sakėte, kad Edukologijos universitete neseniai su nevyriausybinių organizacijų atstovais, teisininkais, psichologais taip pat diskutavote apie Norvegijos vaiko priežiūros, pagalbos šeimai sistemą. Iš R. Skorstado pasakojimo galima susidaryti įspūdį, kad šioje šalyje tėvai vaikų gali netekti ir dėl ne itin nereikšmingų priežasčių. Tuo metu kai kurios Norvegijos lietuvių bendruomenės atsiribojo nuo pareiškimų apie „grobiamus lietuvių vaikus“. Kokių pastebėjimų išsakė jūsų diskusijos dalyviai?

Diskusijoje dalyvavo Norvegijoje gyvenančių, pas mus studijuojančių jaunuolių, jie, gyvendami ten, neturėjo jokių incidentų, bet prieš išvykdami susipažino su šalies kultūra, tradicijomis. Viena mama dalijosi įspūdžiais, kad prieš išvažiuodama į sesiją Lietuvoje nueina pas vaiko mokytoją, perspėja, kad dvi savaites nebus, su vaiku liks tik tėtis – kad žinotų, jei vaikas kažko neatsineš, neturės, ir jeigu taip atsitiktų, nereaguotų hiperbolizuotai. Ji žino, kad ten mokytojai, jei kažką pastebi, iškart perduoda socialiniam darbuotojui, jis ateina į šeimą, stebi, žiūri.

Nėra taip, kad vaikas iškart atimamas, bet studentė patvirtino, kad pagalbos šeimai sistema Norvegijoje neveikia. Tie socialiniai darbuotojai, kurie ateina, daugiau laikosi vertintojų pozicijos, ieško, kas yra ne taip, o ne ateina su požiūriu, kaip padėti šeimai įveikti sunkumus, kad vaikas galėtų joje augti.

Visuomenėje dominuoja požiūris, kad vaikų ugdymas prasideda darželyje ir mokykloje. Žiūrint iš mokslinių pozicijų, vaikui pradėjus lankyti mokyklą jo gyvensenos modelis jau būna išsiugdytas, o asmenybės pagrindai jau būna susiformavę, tad prasminga būtų tėvus šviesti ir teikti jiems pagalbą dar tik planuojant atžalas arba kai vaikų raidos imlieji periodai yra nepasibaigę. Pas mus Lietuvoje pagalbos sistema šeimai, auginančiai ikimokyklinio amžiaus vaikų ir sprendžiančiai jų ugdymo problemas, taip pat nesuteikiama, ir tėvai, kuriuos tenka konsultuoti, pedagogai nežino, kaip spręsti daugelį problemų – sprendžia taip, kaip išeina. Kaip mokslininkė, įkūrusi viešąją įstaigą „Vaiko ugdymas“, vakarais važinėju po darželius, vedu seminarus tėvams ir matau, kad pagalbos šeimai nėra. Tėvai patys jos ieško savo iniciatyva.

Ne vienas psichologas, su vaikais dirbantis pedagogas yra sakęs, kad lietuviai tėvai dažnai dar tik mokosi, kaip ugdyti vaiko emocinį intelektą, kaip su juo bendrauti.

Taip, jie turi įsivaizdavimą apie santykius, matytą savo šeimoje, taiko jį bendraudami su savo vaikais, ir čia, būna, jiems nepasiseka – ar pasiektas rezultatas netenkina, ar aplinkiniai išreiškia tik kritiką ir nepasako, kaip padaryti geriau, kitaip.

Dar vienas labai skaudus dalykas – buvo paruošta Rengimosi šeimai programa, kuri turėjo būti mokyklose kaip atskira pamoka, bet šiuo metu programos medžiaga integruota į kitus mokomuosius dalykus. Vadinasi, nėra rengimo šeimai sistemos mokyklose, už tai atsakingi tik tėvai. Vaikai neišmoksta spręsti konfliktų bendradarbiaujant, tokį modelį vėliau perkelia į savo šeimas. Žmonės kuria santykius, patiria bendravimo problemų, ir vienintelė išeitis – skyrybos. Mes nemokame bendrauti, bendradarbiauti, gyvename konkurencinėje visuomenėje, konkurencija laikoma tobulėjimo pagrindu.

Įdomi situacija – ekspertai įspėja, kad lietuviai baudžia savo vaikus fizinėmis bausmėmis, ne visada moka juos auklėti, siūlo imti pavyzdį iš labiau išsivysčiusių Vakarų, Skandinavijos šalių, bet mes vis dar neturime sistemos, kaip tėvams padėti tai padaryti.

Būtent, nėra sistemos, kaip padėti šeimoms. Nuo gimimo iki penkerių metų formuojasi vaiko asmenybės pamatai, charakterio bruožai, įpročiai, gyvensenos modelis. Tėvai nori būti atsakingi, nori vaikui viso ko geriausio, bet, tarkime, kalbant apie bausmes ir mušimą – kartais iš nevilties imasi ir vieno, ir kito. Aš stebiu du pavyzdžius – vieni griebiasi fizinių bausmių, norėdami gero savo vaikams, nes nežino, kaip padaryti kitaip, nemoka taikyti natūralių elgesio pasekmių. Kiti taiko „ant bangos“, ateinančios iš Vakarų šalių, kad vaikų mušti negalima, bet mūsų šeimos tai kartais supranta kaip būtinybę vaikams viską leisti. Tai lygiai taip pat žalinga, kaip ir fizinės bausmės.

Tada vaikai užauga neturėdami ribų, su nuostata, kad viską galiu pasiekti, nesvarbu priemonės ir būdai – ko norėsiu, tą turėsiu. Bet gyvenime taip nebūna, ir suaugęs žmogus, susidūręs su sunkumais, patiria traumų. Norvegijoje vaikai laimingesni, jų materialinė bazė geresnė, bet suaugusių žmonių savižudybių skaičius didesnis nei Lietuvoje. Vadinasi, Lietuvos vaikai jaučiasi nelaimingesni, bet galime daryti prielaidą, kad norvegams dvasinio ryšio, šilumos trūkumas vaikystėje atsiliepia suaugus. Tai irgi tam tikri diskutuotini faktai – galbūt lietuviai mažiau suteikia vaikams materialinių dalykų, bet daugiau žmogiško ryšio, šilumos, todėl užaugus vaikystėje buvęs artimas ryšys, tarpusavio santykiai leidžia pasijusti laimingesniam, labiau save vertinti?

Vaikai gali turėti geras materialines sąlygas, bet kur kas svarbiau šilti tarpusavio santykiai. Norvegijoje gyvenanti mūsų studentė pasakojo, kad matė netgi tokį atvejį, kai tėtis, atvedęs dukrą į mokyklą, ją pabučiuoja, o norvegai pasižiūri kreivai, gali priimti tai kaip seksualinį priekabiavimą. Tenka paaiškinti, kad pas mus Lietuvoje taip priimta, taip išreiškiamas emocinis ryšys. Norvegams tai sunkiai suprantamas dalykas, – į skirtumus, kurie turi savų pliusų ir minusų, dėmesį atkreipė „Vaiko ugdymo“ įkūrėja. Norvegiškoje sistemoje daug dėmesio detalėms – tėvai savo mokyklinukams į pietų dėžutę dažniausiai deda daržoves, vaisius, o saldumynai ir bandelės antsvorio prevencija susirūpinusioje šalyje vaikui laikomi netinkamais.

Kalbėjote apie tai, kad Norvegijoje daug akcentų dedama į vaikų teises, mes taip pat sprendžiame teisių ir pareigų klausimus – ne tik vaikų, bet ir tėvų. Taip pat nuolat pabrėžiame, kad mokyklose, darželiuose trūksta socialinių pedagogų, psichologų, o šie savo profesiją dažnai išmaino į geriau apmokamus darbus.

Mokyklos krepšelis per mažas, kad jos galėtų turėti pakankamai socialinių pedagogų, bet juos rengdama stengiuosi skatinti jausti pulsą, ne tik dirbti mokyklose, bet ir patiems susikurti darbo vietų išsprendžiant tam tikras problemas. Matydami visuomenės problemas, bėdas bendruomenėse, atlikdami tyrimus, kokių reikia paslaugų, jie turi sugebėti tapti naudingi, padėti tėvams padaryti nors mažą žingsnelį vaikų ugdyme pozityvumo link. Dabar yra tam tikros žirklės: mokyklose socialinio pedagogo etatai riboti, bet vaikų su probleminiu elgesiu daugėja, jiems, jų tėvams paslaugos nėra suteikiamos, ir darbo vietų nėra. Aš sakau, kad reikia mokytis susikurti darbo vietą ir dar sugebėti sukurti kitam, kartu išsprendžiant bedarbystės problemą.

Tokių paslaugų reikia ne tik vadinamosioms socialinės rizikos šeimoms. Tenka dirbti su šeimomis, kuriose tėvų pajamos didelės, gera materialinė situacija, bet dėmesio vaikui nebelieka, ir jis sprendžia tokias pat problemas kaip ir rizikos šeimoje augantis vaikas, o kartais ir dar sudėtingesnes.

Mąstome stereotipais, galvodami, kad jei šeima prastai gyvena, tai ir jų tarpusavio santykiai prasti, o jei uždirbantys, viešumoje gražiai bendraujantys, tada automatiškai viskas gerai? Kokias problemas sprendžia dabartinių šeimų vaikai, koks elgesys jiems būdingas?

Kartais tėvai stengiasi užtikrinti materialinę gerovę bendro laiko su vaikais sąskaita, dėl to jie patiria sunkumų ne pagal savo jėgas. Viskas priklauso nuo to, kokios šeimoje taisyklės, nuostatos, kiek tėvai emociškai raštingi ir sugeba įvardyti savo jausmus, mokyti vaiką juos išreikšti.

Pastebiu, kad su metais daugėja vaikų, kurie yra nesavarankiški. Gyvenimas tampa geresnis, vaikų skaičius šeimose mažėja, tėvai, stengdamiesi dėl vaiko, daug ką padaro už jį ir atima galimybę patirti malonumą, kad jis pats sugeba apsirengti, užsirišti, susitvarkyti, išspręsti savo konfliktus. Aš tokius vaikus vadinu pasižyminčiais išmoktu nesavarankiškumu.

Jie užauga jausdami, kad patiems nebūtina daug stengtis – išvažiuoja į olimpiadas, laiko egzaminus, ieškosi darbo, bet nesugeba prisiimti atsakomybės, jei nepasiseka. Kalta mama, nes nepasamdė korepetitoriaus, mokykla, kad nenupirko reikiamų priemonių, per sunkios užduotys.

Daugėja ir dėmesio siekiančių vaikų, kurie, negavę šeimoje paprasto žmogiško bendravimo, kitose institucijose stengiasi išsikovoti dėmesį. Suaugę turėtų gerai pažinti tokius vaikus ir suprasti, kodėl šie taip elgiasi, nes dabar jie būna agresyvūs, sulaukia neigiamų nuomonių, ir niekas nepaaiškina, kaip galima padaryti kitaip.

Daug mums reikia dirbti su savimi. Kaip aš sakau, yra trys vaikų auklėjimo metodai – pavyzdys, pavyzdys, pavyzdys. Jei noriu užauginti laimingą žmogų, turiu pats būti laimingas, jei noriu, kad vaikas mane gerbtų, pats turiu gerbti vaiką.

Teigiamas dalykas yra tas, kad mažėja tokių vaikų ir tikriausiai šeimų, kuriose galioja griežtos taisyklės ir viskas turi vykti pagal jas. Uždarų vaikų, kurie vaikystėje nepatyrė švelnių jausmų iš tėvų ir saugiausiai, komfortiškiausiai jaučiasi būdami vieni, o kito vaiko, suaugusiojo prisiartinimas jiems kelia stresą, procentas šiek tiek mažėja.

Vertas dėmesio jūsų pastebėjimas apie išmoktą nesavarankiškumą, aplinkos kaltinimą dėl savo nesėkmių – galbūt jį iliustruoja pastarųjų metų abiturientų, besiskundusių per sunkiomis užduotimis, netinkama egzaminų sistema, pavyzdys?

Taip, bet noriu nuraminti, kad čia ne tik Lietuvos, bet ir Europos šalių tendencija. Yra atliktas tarptautinis matematikos, skaitymo, gamtos mokslų pasiekimo penkiolikamečių PISA tyrimas (angl. „Programme for International Student Assessmen“), kuris parodė, kad tarptautiniuose konkursuose pirmas vietas dažniau užima Šanchajaus vaikai. Bet jie turi kovoti už kiekvieną išgyvenimą, potyrį, geresnį duonos kriaukšlį, o mūsų pertekliaus visuomenėje vaikas tik renkasi ir natūraliai užauga toks, kuris laukia, kol jam bus pasiūlyta, nebemoka įdėti pastangų, kad gautų malonumą. Nuvažiavęs į olimpiadą, užima paskutinę vietą ir kaltina visus, tik ne save, o Šanchajaus vaikas laimi pirmą vietą ir pripažįsta – daug dirbau ir esu to vertas. Arba jis užima paskutinę ir pasako sau, taip, aš to vertas, mažai mokiausi, kitais metais pasistengsiu ir užimsiu aukštesnę vietą.

Vaiko ugdymas turi būti paremtas ne griežtomis baimę keliančiomis bausmėmis, kai gauni per ranką už tai, kad ne taip padarei, o laisve potyriams ir natūralių pasekmių patyrimu, kad, norėdami pasiekti savo tikslą, turime įdėti pastangų, ir nuo mūsų pačių priklauso, kokios bus pasekmės. Nori bandelės – užlipk ant kėdės ir pasiimk, nori kažką gauti – padirbėk. Viena mūsų vyresnių studenčių pasakojo: kai buvau maža, labai norėdavau saldainių, o tėtis pirma liepdavo suvelti veltinį. Tekdavo padirbėti. Dabar žinau – per gyvenimą aš galiu turėti visko, ko noriu, ir jei įdėsiu pastangų, tai ir turėsiu.

Kalbėdama apie Kinijos vaikų pasiekimus, turėjau mintyje, kad yra laisvė veikti, laisvė potyriams, ir kiekvieną teisę į malonumą suteikia tam tikros pareigos. Vaikas darosi atsakingas už savo elgesį, ima pasitikėti savo jėgomis, mokosi iš patirties.

Esu skaičiusi apie tyrimą, parodžiusį, kad, turėdami menkesnes galimybes, jaunuoliai iš provincijų kartais pasiekia daugiau už geresnes sąlygas prasimušti turinčius bendraamžius iš didmiesčių, nes, patekę į kitą aplinką įdeda daugiau pastangų, aktyviau įrodinėja savo vertę.

Natūralu, kad taip turi būti. Yra ir kitas momentas – ikimokyklinio amžiaus provincijos vaikai dažnai daugiau laiko praleidžia lauke, žaisdami su kitais gamtoje. Mūsų visuomenėje dominuoja požiūris, kad vaikas gyvenimui ruošiasi darželyje arba mokykloje. Nieko panašaus – jis ruošiasi ir vaikystėje, bėgiodamas po kiemą ir patirdamas įvairiausių potyrių, kurie leidžia smegenims aktyvuotis, mokytis iš patirties. Ir yra skirtumas, ar žiūri televizorių ir matai, kaip lyja, ar išbėgęs į lauką patiri, kad tau ant odos nukrenta lietaus lašelis.

Vaikai nuo gimimo smalsūs, tik mes, tėvai, aplinka, tą smalsumą užslopiname – bet jei leidžiame nuo pat mažens pažinti, žmogus visą gyvenimą išliks smalsus ir kūrybingas.

5 komentarai apie “Edukologė: Lietuvoje daugėja vaikų, kuriems neleidžiama būti savarankiškiems

  1. Sutinku, kad jaunuoliams iš provincijos yra paprasčiau įveikti gyvenimo iššukius. Nors pati gyvenu kaime, sąlygos gyvenimui turiu tikrai geras, yra internetas, automobilis, kurių dėka galiu nevaržomai bendrauti, mokytis bei tvarkytis savo reikalus, tačiau neabejoju, kad, pavyzdžiui, sugedus automobiliui nežinočiau kaip nusigauti iki miesto. O tie jaunuoliai, kurie gyvenime nėra turėję jokių patogumų, tikrai surastu išeitį, gal netgi eitų pėsčiom, bet tikrai liaudiškai tariant „neprapultų“. Todėl gal ir gerai. kai nuo vaikystės vaikai auga tokiomis sąlygomis, kai būti savarankiškais reikia, nori tu to ar nenori.

  2. Labai įdomus ir vertingas straipsnis ! Labai patiko 2 taiklūs pastebėjimai/idėjos:
    1) išmoktas nesavarankiškumas;
    2) yra 3 auklėjimo būdai – pavyzdys, pavyzdys ir pavyzdys.

    Juk iš tiesų vaikams didžiausią įtaką daro elgesio modelis, kurį mato artimoje aplinkoje, o ne kalbos ir pamokymai.

  3. Su didelia pagarba pritariu edukologei , kad Lietuvos vaikams trūksta savarankiškumo, o baisiausia yra tai , kad mes patys ugdytojai ,neleidžiame savo brangenybėms ugdytis, viską už juos padarydami patys, ,,juk taip lengviau, greičiau“.

  4. Apmaudu girdėti, kad XXI a. mes patiriame tiek daug problemų auklėdami / ugdydami vaikus. Liūdina ir tai, kad tėvai į vaikų auklėjimą žiūri „pro pirštus“. Jie mano esą visažiniai, žinantys apie vaikų auklėjimą viską. Tačiau gyvenimas parodo priešingą rezultatą – matome tėvus, kurie nesugeba rasti bendros kalbos su vaikais, nuolat pykstasi. Abi pusės nesupranta viena kitos.
    Džiugina tik tai, kad tokia savimonė iš lėto nyksta ir požiūris į auklėjimą keičiasi. Tikėkimes, kad atsiras daugiau atsakingų tėvų.

  5. Manau,kad tėvų ir vaikų nesusikalbėjimas tampa socialine problema. Gyvenimas konkurencinėje visuomenėje, pašėlęs gyvenimo tempas,pastangos užtikrinti materialinę gerovę paverčia žmones labai užsiėmusiais. Tėvai daug dirba, neretai keliuose darbuose, grįžta pavargę ir tiesiog nebeturi laiko, kurį turėtų skirti savo vaikams. Manau, tai viena iš priežasčių, beje, gana svarbių,dėl ko vaikai jaučia tėvų dėmesio, paprasto žmogiško bendravimo trūkumą, ko pasekmė- agresyvūs, nesavarankiški vaikai.

Komentavimo galimybė išjungta.