Tie begaliniai vaikų norai…

„Tėvams yra sunkiau nenupirkti vaikui norimo žaisliuko, negu vaikui jo negauti.“

Kūdikiai neturi užgaidų

Suaugęs žmogus, norėdamas suprasti vaiką, turi ugdytis empatiją, siekti atpažinti vaiko poreikius ir juos atskirti nuo įnorių ir vaikiškų kaprizų. Kuo mažesnis vaikas (kūdikis), tuo jo poreikiai paprastesni (valgymas, miegas, saugumas) ir jų tenkinimas tiesiogiai priklauso nuo tėvų. Kūdikio rėkimo ar verksmo negalime prilyginti kaprizingam elgesiui, juk rėkdamas jis savotiškai tikrina aplinkos saugumą ir šaukiasi suaugusiųjų pagalbos, nes niekaip kitaip negali pasakyti, kad yra alkanas, kenčia skausmą, karštį ar šaltį. Tėvams privalu kuo greičiau reaguoti, todėl teisingai daro tos mamos, kurios nešioja kūdikį tiek, kiek jis nori, maitina taip dažnai, kiek jis nori, ir nuolat būna šalia.

Vaikams kaprizai padeda tenkinti smalsumo ir pažinimo poreikį

Kuo vaikas didesnis – tuo savarankiškesnis, pats nori tyrinėti ir pažinti artimąją aplinką. Jei tyrinėdamas aplinką vaikas susiduria su tėvų ar kitų suaugusiųjų draudimais, tuomet, siekdamas patenkinti pažinimo poreikį, stengiasi įveikti kliūtis aikštydamasis. Jeigu tai pasiseka vieną, kitą kartą, tuo instrumentu įpranta naudotis tenkindamas savo poreikius.

Vaikui reikalinga saugi aplinka, kurią jis galėtų tyrinėti ir tenkinti savo smalsumą. Žodis „negalima“ taip pat yra reikalingas, tik jis turi būti vartojamas nuosekliai ir išimtinai tada, kai būtina. Tuomet vaikas supras: yra dalykų, kuriuos galima daryti, o ko negalima, – vadinasi, tikrai nevalia.

Dažnai nutinka taip, kad tėvai vaikams taiko per daug draudimų, šitaip slopindami vaikų norą pažinti, ir pasinaudodami suaugusiojo teise priverčia vaikus paklusti, būti „patogiais tėvams vaikais“. Tai žalingas tėvų elgesys su vaikais, kuris tėvų ir vaikų santykius daro įtemptus.

Suaugusiųjų pareiga – atpažinti vaikų poreikius

Suaugusiųjų pareiga – atpažinti vaikų poreikius ir padėti jiems juos patenkinti, o norus nukreipti ir paversti veiklos tikslais, taip pat leisti vaikams patiems patenkinti savo norus įdedant tam pastangų. Vaikų norai turi padėti jiems pasiekti savo tikslą ir tapti prasmingos veiklos motyvais.

Didėjant vaiko gyvenimiškai patirčiai, tobulėjant jo asmenybei, atsiranda ir auga vaiko bendravimo su kitais (vaikais ir suaugusiaisiais), reikšmingumo (sėkmės) ir saviraiškos ar kūrybos poreikiai. Kai vaikas jaučiasi mylimas tėvų, mėgstamas bendraamžių ir kitų suaugusiųjų, šitaip patenkina savo bendravimo su kitais, reikšmingumo ir saviraiškos poreikius bei įgyja pasitikėjimą savimi. Aikštingi vaiko norai dažnai slepia nepatenkintus jo poreikius, o kai vaikas juos patenkina, jam nebėra prasmės aikštytis.

Skirtingi tėvų požiūriai ir nuostatos į vaiką

Tėvams svarbu suvokti savo nuostatas, kuriomis jie vadovaujasi ugdydami vaikus ir tolesnius tikslus, kurių siekia auklėdami savo vaikus. Vieni tėvai išgyvena dėl to, kad neišpildė eilinio vaiko įnorio, nors tuoj pat vaikas užsimanys ko nors kito. Kiti gi džiaugiasi, kad sugebėjo atsispirti vaiko įgeidžiui ir suteikė jam gyvenimišką pamoką, leisdami suprasti, kad ne visi norai kaipmat išsipildo.

Suaugusieji turėtų padėti vaikui suprasti, kad norai gali būti išpildyti, bet tam reikia įdėti pastangų, kažko atsisakyti, palaukti ir t. t., nes tik tada ugdysis vaiko valia ir vidinė motyvacija tikslingai veikti ir mažais žingsneliais artėti prie savo tikslo. Vaikas turi būti ugdomas kelti tikslus ir valingai jų siekti, o ne tik reikalauti iš kitų – tik šitaip jis galės suaugęs jaustis laimingas.

Kai vaikas sako, kad nori neštis mėgstamą mašinėlę į darželį ar prašo nupirkti telefoną, kurį turi jo draugai, kas tai – jo norai ar įgeidžiai? Siekiant suprasti, koks vaiko poreikis slypi po šiais norais, reikia užduoti klausimą: kam vaikui to reikia? Iš vaiko atsakymų turėtume pažinti jo poreikius. Tėvai gali vaikui padėti išmokti kaprizingą elgesį pakeisti kitu, nukreipdami vaiką tinkama linkme, parodydami, kaip elgdamasis jis gali įgyvendinti savo norus. Skatinkime vaiką pačiam siekti savo tikslų ir jaustis laimingam juos pasiekus savo pastangomis.

• Nuostata „vaikas yra partneris“. Dėl partneriško požiūrio dažnai pamirštama, kad vaikai į pasaulį ateina nesuvokdami ribų. Neteisinga klausti, ko nori vaikai: jie nori guminių meškučių, ledų, be perstojo žiūrėti filmukus, vilkėti vasarinius drabužius žiemą arba atvirkščiai: vilnonės kepurės vasaros kaitroje. Visa tai suprantama, juk ir Jūs, paklausti, ko norėtumėte, neatsižvelgdami į tikrovę, ko gero, atsakytumėte: daug pinigų, ilgų atostogų ir kad Jus lepintų kiti… Tačiau suaugęs žmogus paprastai suvokia save kaip nuo išorinių sąlygų priklausomą individą ir todėl žino, kad tokie pageidavimai – tušti. Jūs galite normaliai ir laimingai gyventi, nors išvardytų dalykų ir neturite.
• Nuostata „noriu vaiko meilės“. Tėvai, norėdami vaiko meilės, visais įmanomais būdais tenkina jo norus. Pavyzdžiui, abu tėvai nuščiuvę laukia savo dvejų metų dukros atsakymo, ar šiandien ji eis pietų miegelio, ar ne. Išgirdę teigiamą atsakymą, visi kartu nueina į miegamąjį, dukra jiems paima už nosies ir šitaip visi miega pogulio. Tėvai nuolat tenkina visus vaiko norus, o tai neskatina jo ką nors daryti pačiam, nes mažylis gali be paliovos reikšti pageidavimus. Vaikas, neišmokęs veikti ir paklusti protingoms suaugusiųjų taisyklėms, susidurs su sunkumais darželyje, mokykloje ir darbe. Toks tėvų požiūris į vaiką jam nepadeda ir nemotyvuoja jo veiklai, kuria jis siektų savo tikslų ir tenkintų savo poreikius.
• Nuostata „vaikas yra dalis manęs“. Kartais tėvai vaiką verčia paklusti nedelsiant, neleisdami jam pasirinkti. Tėvai nori, kad vaikas elgtųsi, kaip yra reikalaujama, ir neatsižvelgia į vaiko savijautą ir situaciją. Pavyzdžiui, mama nori, kad vaikas tučtuojau susitvarkytų žaislus, o vaikas iš kaladėlių stato pilį, kurią nori pabaigti. Mama reikalauja besąlygiškai ir tuojau pat paklusti, šitaip slopindama vaiko norą pažinti ir skatina norą priešintis, aikštytis, manipuliuoti ir reikalauti. Jeigu vaikui nėra suteikiama galimybė pasirinkti: sudėti žaislus dabar arba kai baigs statyti pilį ir neatsižvelgiama į jo poreikius, o tik įsakoma, – vaikas jaučiasi nesvarbus, nemylimas. Tai žeidžia jo savivertę ir sudaro sąlygas manipuliacijoms ar keršto plano kūrimui.
• Nuostata „vaikas yra vaikas“. Tai – harmoningą vaikų raidą skatinanti nuostata. Tėvai yra tie asmenys, kurie turi daugiau gyvenimiškos patirties, nei vaikas. Privalu vaikui įdiegti ritualus, kurių jis besąlygiškai laikytųsi, kurie taptų elgesio įpročiais, padedančiais ateityje sugyventi su kitais. Mažas vaikas visų pirma turi suvokti, kad yra už jį sprendžiantis „kitas“. Tai įmanoma tik tuo atveju, jei suaugusieji nuolatos pabrėžia: esi „tu“ ir esu „aš“. Pavyzdžiui, vaikas trukdo kalbėtis, ropščiasi ant kelių, mama švelniai jį nustumia. Tokiu savo elgesiu mama parodo savo atsiribojimą nuo vaiko ir leidžia vaikui suprasti, kad šioje situacijoje toks vaiko elgesys yra mamai nepriimtinas. Taip vaikas išmoksta atskirti mamą kaip atskirą kitą žmogų, – tai svarbi sąlyga vaiko, kaip atskiro ir individualaus žmogaus, asmenybės formavimuisi. Atribojimas, kurį patiria vaikas, leidžia jo psichikai vystytis, jis įgyja gebėjimą laikytis ribų. Kad vaiko raida būtų sėkminga, svarbu suvokti ne tik tai, ko jis nori arba tariamai nori, bet ir pastangos parodyti vaikui, kad šalia yra kitas žmogus, kuris turi kitokių norų. Tėvai, vaiką laikantys vaiku, o save – daugiau patirties turinčiais asmenimis, kuria šeimos ritualus ir sudaro vaikui sąlygas ir galimybes išsiugdyti tinkamus elgesio įpročius valdant savo norus ir kaprizus. Tai ateityje padės vaikui pozityviai prisitaikyti visuomenėje ir leis jaustis laimingu žmogumi.

Vaiko psichika vystosi, kai jis jaučia tėvų meilę ir turi galimybę suprasti, kad savo pastangomis gali patenkinti norus, kai patiria ne tik suaugusiųjų palaikymą ir besąlygišką norų tenkinimą, bet ir atstūmimą (atsiribojimą). Kaip vaikas išmoks vaikščioti, jeigu jis nuolat bus nešiojamas? Tam tikru amžiaus tarpsniu nors vaikas ir prašosi ant rankų, tėvai turi jam leisti pačiam mokytis vaikščioti.

Bausmės neturi ilgalaikio poveikio

Nieko nepasiekiama, jeigu vaikas baudžiamas už netinkamą elgesį ar kaprizus. Jei vaikas nuolat rodo nepagarbą, elgiasi įžūliai ir vangstosi, prasminga ieškoti tokio elgesio priežasčių. Bausmės tuo momentu tarsi padeda suvaldyti vaiko kaprizus ar jo įtūžį, bet jos neturi ilgalaikio poveikio ir neugdo vaiko motyvacijos elgtis tinkamai, be abejo, neugdo ir savidrausmės.

Tėvų ir vaikų santykių sutrikimų pasekmės

Tėvų tarpusavio ir savo bei tėvų santykių sutrikimus patiriantis vaikas išmoksta manipuliuoti suaugusiaisiais, nes neskiria mamos ar tėčio kaip kito asmens ir negeba tinkamai nuo tėvų atsiriboti. Vaikas manipuliuoja tikslingai, tačiau nesąmoningai ir nepamatuotai. Tai svarbus skirtumas, nes manipuliaciniai vaiko veiksmai nėra racionaliai valdomi, tai tėra išmokta reakcija į „kito“ elgesį.

Tėvams svarbu pripažinti aprašytas nuostatas ar požiūrius į vaiką kaip netinkamo ir tinkamo vaikų elgesio ar kaprizų atsiradimo priežastį. Suvokus problemą, turėtų paaiškėti, kad reikia ne bausti vaiką už aikštijimąsi, o pirmiausiai tėvams pradėti šalinti tai sukėlusias priežastis – įsivertinti savo nuostatas, kuriomis vadovaujamasi ugdant vaikus ir imtis saviugdos.

Svarbi bendroji tėvų ar kitų vaiką auklėjančių asmenų elgsena su vaiku, o ne pavieniai klaidingo ar teisingo elgesio atvejai. Jei skaitydami, atpažinote savo nuostatas, kuriomis vadovaujatės ugdydami vaikus, bei supratote, kurios padeda ar trukdo sėkmingai vaiko asmenybės raidai, ir jaučiate vidinį norą keisti savo elgesį su vaiku, labai tiktų pasikalbėti su kitais tėvais šia tema ar apsilankyti tėvų savipagalbos grupėse ar pozityvios tėvystės kursuose.

Šaltiniai:

1. Маслоу А. Новые рубежы человечиской природы. Москва: Cмысл, 1999.
2. May R. Meilė ir valia. Vilnius: Vaga, 2010.
3. Winterhoff M. Tironų mums nereikia. Vien auklėti negana. Išeitys. Vilnius: Tyto alba, 2012.