Patyčios Lietuvoje ne tik labai paplitusios, bet ir suvokiamos kaip natūralus dalykas. Patyčios mokyklose ir ikimokyklinėse įstaigose ypatingo dėmesio ir susirūpinimo niekam itin nekelia. Egzistuoja nuomonė, kad visais laikais vaikai tyčiodavosi vieni iš kitų, kad tai natūralus reiškinys vaikui bręstant. Ir į tai per daug nereaguojama, nes nelaikoma itin didelę problema. Tiesiog iš to yra išaugama.
Pagrindinė priežastis patyčių yra ta, kad daugelis bijo kitų bendraklasių nepripažinimo, atstumimo, bijo parodyti save ne taip, kaip, kad gal jį norėtų matyti kiti, ir dėlto imasi smurto norėdami atrodyti prieš visus viršesniais ir mano, kad patyčios padarys juos „kietais“. Bando apsaugoti save.
Nepilnamečių reikalų specialistai siūlo smurtavimo priežasčių pirmiausia ieškoti šeimose. Smurtas mokyklose neretai tampa tendencija – neprižiūrimi, dėmesio negaunantys, tėvams neįdomūs vaikai namuose, taip besikaupiantį pyktį išlieja savais būdais, rasdamas silpnesnį žmogų už save. Ir kai mato, kad jis jam pasiduoda spaudžia ir žemina jį dar labiau. Ir didžiausia bėda ta, kad silpnesni vaikai bijo kam nors tai pasakyti ir kenčia patyčias nuolatos. Tai tampa skriaudžiamo vaiko kasdienybe. Mokyklose patyčios vyksta pačiose įvairiausiose vietose. Tyčiojimasis vyksta tokiu metu ir tokioje vietoje, kuomet mažiausiai yra suaugusiųjų priežiūros.
Pagrindinės patyčių priežastys gali būti labai įvairios:
- Tyčiojasi, nes nori būti už kitus stipresni ir būti dėmesio centre;
- Tyčiojasi bandydami išlieti susikaupusį pyktį viduje;
- Anksčiau būvo tyčiotasi iš jo – jos, ir bando atsilyginti smurtaudamas prieš silpnesnį už save;
- Tiesiog nori ant kažko išsilieti, nes neturi nuotaikos, ar kažkas supykdė;
- Tiesiog tyčiojasi iš neturėjimo ką veikti, nes yra tiesiog nuobodu.
Patyčių pasėkmės būna tik neigiamos. Vaikai pradeda vengti tų vietų, kuriose tyčiojamasi, o tai dažniausiai vyksta mokyklose. Ir tai gali būti pagrindinė priežastis dėl ko vaikai nelanko ir bėga iš pamokų, ir pradeda blogai mokintis. Nes tiesiog bijo kam nors išsipasakoti. Kenčiantys nuo patyčių vaikai išgyvena nerimą, tampa nešnekūs, irzlesni ir užsidarę savyje. Nuolatos jaučiantys bendraamžių patyčias pradeda galvoti apie savižudybę, nes vaikas tampa beviltiškas ir silpnas pats sau, jaučiasi visų atstumtas ir niekam nereikalingas. Pradeda jaustis bejėgis ir nieko nesistengia daryti, kad to išvengti. Mokiniai tampa labai nesaugūs patys sau ne tik mokykloje, bet ir už jos ribų.
Kaip galima bandyti sustabdyti patyčias mokyklose?
- Pasakyti saugusiems, kad iš jų tyčiojamasi.
- Surenkti mokykloje susirinkimą, skirtą patyčių prevencijai.
- Parodyti visiems mokiniams, filmą „klasė“ kuris yra tikrai pamokantis ir su pasekmėmis.
- Išmokyti vaikus bendradarbiauti tarpusavyje.
- Mokyti skriaudikus kontroliuoti savo pyktį.
- Rengti visos klasės konsultacijas su mokyklos psichologe.
- Gerinti mokytojų, tėvų ir vaikų bendravimą ir bendradarbiavimą.
- Jei problema neišsprendžiama, tada kreiptis į skriaudiko tėvus.
- Stengtis nenusileisti ir paviešinti šią problemą viešai.
Neretai manoma, kad vaikas pats vienas turi susitvarkyti su patyčių problema. Galima sutikti vaikų, kurie iš tiesų „puikiai“ tvarkosi su bendraamžių patyčiomis – sprendžia šią problemą pasitelkdami fizinę agresiją, mušdamiesi ir kitaip kovodami su skriaudėjais. Tačiau toks sprendimo būdas nepanaikina problemos. Patyčių pasėkmės vaikams būna tik neigiamos ir be galo skausmingos bei susijusios su didelėmis psichologinėmis problemomis. Kurios gali atsiliepti ir ateityje.
O kaip manote Jūs?
Kaip galima spręsti patyčių problemą?
Taip, tai didelė problema. Šis užnurtas ratas sukasi, o dažnai mokytojai ir tėvai apie tai nežino. Sprendimo būdą aprašysiu iš savo asmeninės patirties mokykloje. Į 9 gimnazijos klasę susirinkome visi skirtingi, visi norėjome „pasirodyti“ kas mes tokie. Klasės dauguma buvo merginos. Vaikinai, nors jų buvo mažuma, savo vietą klasėje rado greit, o merginos pradėjo „tylųjį karą“. Po gerų metų, klasės auklėtojos iniciatyvą, prasidėjo pamokos su psichologe (jos trūko 3 metus). Kartą per savaitę susirinkusi klasė susėsdavo ratu ir turėdavo iškelti problemą. Pirmus mėnesiu visą pamoką tylėdavom, vėliau, po truputi pradėjom kalbėti. Taip vystėsi sunkesnės ir namalonesnės temos. Tačiau patyčios klasėje liovėsi tada, kai po kurio laiko išdrįso kalbėti tie, iš kurių buvo tyčiojamasi. Ir tai darydavo tiesiai skriaudėjui į akis. Taigi mano asmenine nuomone, patyčias pirmiausia turi pamatyti klasės auklėtoja, mokytojai, reguoti tėvai. Skriadžiamas vaikas turi turėti žmogų, kuriam jis galėtu išsipasakoti, kuris galėtų padėti. Čia yra svarbus visų bendras darbas ir noras siekti darnios mokymosi aplinkos.
Patyčios mokykloje yra viena aktualiausių problemų Lietuvoje.Svarbu suprasti, kad patyčios yra netinkamas elgesys ir netinkamai elgiasi būtent tas žmogus, kuris tyčiojasi iš kitų.Pirmiausia reikia pripažinti problemą. Jeigu manysime, kad patyčios yra natūralus dalykas vaikams bendraujant arba susitaikysime su tuo, kad jų buvo, yra ir bus, neįmanoma bus kalbėti apie tinkamą ir efektyvią patyčių prevenciją. mazinimas_ Pripažinkite, kad tyčiotis gali ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Mokykloje surenkite susirinkimą, skirtą patyčių prevencijai. Siūlykite įvairią užklasinę veiklą. Mokykite vaikus pačius apsiginti žodžiu ar veiksmais, jei būtina. Turėkite omenyje, kad patyčios kyla dėl daugelio veiksnių: medicininių, psichinių, psichologinių, vystymosi, šeimos problemų ir pan. Jei mokykloje problemos išspręsti nesiseka, kreipkitės į skriaudikų tėvus.
Pirmiausia reikia pripažinti problemą. Jeigu manysime, kad patyčios yra natūralus dalykas vaikams bendraujant arba susitaikysime su tuo, kad jų buvo, yra ir bus, neįmanoma bus kalbėti apie tinkamą ir efektyvią patyčių prevenciją.
Svarbu pripažinti problemą, o tada ją spręsti. Neužtenka vien paminėti patyčių savaitės mokykloje ir tuo pamiršti tos temos iki kitų metų, reikia kalbėti apie tai ne kartą į metus ir spręsti jas tik tada kai jos iškyla į paviršiu. Dažnai eidami pro šalį numojame ranka ir nieko nedarome, o po kurio laiko prabylame, kada jau būna per vėlu.
Patyčios mokyklose – senai visiems gerai žinoma problemą, apie kurią yra daug šnekama. Sprendimų šiai problemai yra daug. Patyčios yra patiriamos ne tik tarp vaikų, paauglių bet ir tarp suaugusiųjų. Liūdniausios yra pasėkmės, kai ,,auka„ negali susitvarkyti su šią problemą ir nusižudo.. Daugiausia smurto yra rodoma per TV, nuo to viskas ir prasideda. Visų pirmą reikėtų sumažinti tokių filmų, multikų rodymą. Kad išspręsti šią problemą reikėtų stengtis visiems, nebūti abejingiems, nepraeiti pro šalį. Mes visi esame savo gyvenimo sodininkai – belieka tik atsakingiau žvelgti į savo veiksmusir nesitikėti, kad, sodinant dilgėlės, mums žydės gražiausi sodai.