Šiandienos (2026 m. rugsėjo 18 d.) kultūrinis patyrimas – kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės ir režisieriaus Robert’o Wilsono opera „Apversta tikrovė“ – tapo giliu emociniu veidrodžiu, atvėrusiu tai, apie ką kasdienybėje dažnai nutylime. Šis gilius apmąstymus sukėlęs kūrinys nuskambėjo kaip galingas, akustinę ir vizualinę jėgą turintis manifestas apie žmogaus esmę, žmogiškąsias savybes ir vis dar stiprią baimę būti savimi.
Opera „Apverstas pasaulis“ paskatino permąstyti, kad vaikystėje kiekvienas susikuriame savąjį pasaulio matymą, pajautimą. Įpročiai suteikia mums saugumą, jei aplinka nesikeičia ir padeda palaikyti vidinę gerovę. Tačiau jei gyvenimas mus, vaizdingai tariant, iš Arkties nubloškia į visiškai kitokią civilizaciją, pasijuntame tarsi apverstame pasaulyje. Tad auklėdami vaikus nežinome, koks bus pasaulis, kuriame jiems reikės gyventi. Kaip mums – tėvams ir mokytojams – žinoti, kokias savybes ugdyti, kad jie gebėtų susikurti laimę net ir nepažįstamoje aplinkoje, kad nereikėtų dėtis „metalinių šarvų“, kad galėtų autentiškai ir laimingai gyventi tame pasaulyje, kuris jų laukia?
Metaliniai šarvai ir užšaldytas žodis
Operoje ryškus vaizdinys – moteris, apsirengusi metaliniais rūbais, pati save sukaustanti į griežtus rėmus ir neleidžianti sau laisvai skleistis. Tai stulbinamai tiksli mūsų kasdienybės alegorija. Kiek kartų patys užsidedame nematomus, bet sunkius visuomenės lūkesčių šarvus?
Edukacinėje praktikoje ir paskaitose dažnai naudoju palyginimą, kuomet žmogaus žodis yra sukaustytas ledo. Taip giliai įprantame pozicionuoti save pagal priimtas visuomenės normas, kad bijome atsiverti. Bijome garsiai ir atvirai įvardyti sunkumus, su kuriais susiduriame kasdien, pavyzdžiui, auklėdami vaikus. Išoriškai kuriame idealaus tėvystės ar sėkmingo gyvenimo fasadą, o viduje lieka vienatvė ir baimė. Paradoksas: net ir saugioje erdvėje žmonės vis dar bijo būti savimi. Vaikai auga matydami ir patirdami dvigubo pasaulio rėmus – vienas pasaulis namuose, o kitas viešumoje.
Šviesos baimė ir vidinio ledo dinamika
„Apverstos tikrovės“ muzika pasakojo jautrią istoriją, o baugiai krentanti šviesa atvėrė dar vieną sluoksnį: mes bijome atverti savo tikrąją šviesą. Viduje nešiojamės baimę būti sukritikuotiems, išjuoktiems, pažemintiems ar pažeidžiamiems. Parodę savo vidinę šviesą, mes iš baimės tik dar labiau nutoliname save nuo kitų ir pasaulio.
Kiek daug mūsų viduje ledo, kuris sukaustė pasąmonę ir neleidžia jai laisvai skleistis! Tačiau ledkalnis negali amžinai tūnoti tamsoje. Kartais susikaupusi įtampa lūžta, nuvilnydama galinga banga, kuri paveikia ne tik mus, bet ir aplinkinius. Šie dvasiniai atgarsiai parodo, kaip stipriai mūsų santykis su savimi veikia santykį su pasauliu.
Arkties horizontai ir mūsų „apversta“ regimoji tikrovė
Šiuolaikinio žmogaus dvasines kančias ir santykį su savimi bei pasauliu operos kontekste ypač giliai padeda pamatyti režisieriaus bičiulio, antropologo Edmund Carpenter atlikta Arkties ir inuitų kultūros analizė. Mums, vakariečiams, Arktis dažnai atrodo skurdi, tuščia, nesvetinga bei apleista, o gyvenimas joje – be galo sunkus. Tačiau inuitams ji – namai ir pati palankiausia vieta Žemėje.
Žiemą čia neaprėpiamose tolybėse išnyksta horizontas ir nesimato ribos, skiriančios žemę nuo dangaus, išskyrus akimirkas, kai saulė pakimba ties horizonto linija, o jos oranžiniai spinduliai trumpam išryškina lygumos kontūrą. Tiek žemė, tiek dangus yra iš tos pačios medžiagos: nėra vidurio plano, perspektyvos, nėra nieko, už ko galėtų užkliūti akis – vien padūmavę sniego sūkuriai, genami žeme.
Vakarų visuomenė įpratusi daiktus matyti nuolat, kad galėtų laikyti juos tikrais („pamatyti – tai patikėti“), o erdvę suprantame tik pagal regimus objektus. Todėl vėjo košiamą tundrą ir suvokiame kaip tuščią. Tuo tarpu Nunavuto (Kanados šiaurė) gyventojams tiesą atveria sakytinė tradicija, misticizmas ir intuicija – visuminis pažinimas, o ne vien fizinių reiškinių stebėjimas bei matavimas. Pati aplinka skatina juos taip mąstyti. Sniego, vėjo ir dangaus „monotonija“ vakariečius dažnai slegia ar net gąsdina.
Panašų jausmą kažkada patyriau vieną rytą besimaudydama Adrijos jūros pakrantėje: kilus bangoms, jūra horizonte susiliejo su dangumi ir atrodė, kad viskas esame viena. Tai buvo neįprastas potyris, kai aplink nėra daiktų ar kitų žmonių, o tu tarsi susilieji su gamta, jauti ir įsivaizduoji, kad viskas yra viena – lengva, banguoja.
Poliarinio rato kultūroje šis ryšys atspindi žemės, jūros, dangaus ir dvasinių jėgų, valdančių visas gyvenimo sritis, vienovę. Kaip teigė E. Carpenteris, mitai ir kultūra nėra tik istorijos – tai būdas dorotis su praktiniais bei dvasiniais iššūkiais. Kalbant gimsta ne tik žodis, bet ir daiktas, apie kurį kalbi, o inuitui džiaugsmą kelia tuo metu suvokiamas tapsmas – pati būties pajauta, kur kiekvienoje formoje telpa daugybė kitų.
Kvietimas diskutuoti ir ieškoti savo „apversto pasaulio“ pajautimo
Man tai buvo stiprus, giliai surezonavęs vakaras, privertęs iš naujo permąstyti tikrumo kainą.
Kaip pastebime savo autentiškumą ir kada užsidedame šarvus, kad išgyventume visuomenėje, keliančioje skirtingus lūkesčius? Ar atpažįstame tuos lūkesčius, ar sugebame atsigręžti į save, atsispirti išoriniam spaudimui ir išlaikyti savo tikrąjį „aš“? O gal grįžimas į save yra toks sunkus, kad realizuodami kitų lūkesčius mes tiesiog pasineriame į kitus žmones ar gamtą, vėl ir vėl užsidėdami šarvus?
Kokia kaina tylime ir palaikome šį „apverstos tikrovės“ fasadą savo kasdienybėje?
Su meile,
Sigita Burvytė
P.S. Apverstos nuotraukos – tam, kad patys susikurtumėte tikrovės vaizdą ir patyrinėtumėte savo jausmus, kai tai teko daryti.
