Šiandien ikimokyklinis ir priešmokyklinis ugdymas grindžiamas į besimokantįjį orientuotos ideologijos principais. Tai reiškia, kad ugdymo procesas sutelktas į vaiką ir jo individualius poreikius. Šiuolaikinio mokytojo vaidmuo nėra vien tik formaliai, tradiciniu būdu perteikti žinias. Mokytojas veikia kaip ugdymo proceso koordinatorius, bendražygis vaikų ugdymosi kelionėje.
Vis dar tenka pastebėti, jog dalis pedagogų, net ir susiformavus naujam požiūriui į ugdymą, užima vadovaujančiojo vaidmenį ir taiko, gana brutalius / autoritarinius, ugdymo ir / ar auklėjimo metodus. Abipusio vaiko ir pedagogo ryšio stoka, jų šaltas, vietomis formalus tarpusavio santykis trukdo efektyviai ugdyti vaiką ir skatina jo nepasitikėjimą savimi. Pavyzdžiui – „sėdėk vietoje, tiesiai, nekalbėk“ „kol nepabaigsi darbelio, į lauką neisi“ ir panašūs ugdytojų komentarai. Vaikai, išgirdę šiuos ir panašius ugdytojų komentarus įgyja nepasitikėjimą savimi ir tampa priklausomais nuo ugdytojų įvertinimo, nurodymų, kas apriboja jų natūralų poreikį realizuoti save ir savo idėjas.
Taigi, kyla klausimas: ar mokytojo transformacija į ugdymosi koordinatorių yra realybė, ar tik siekiamybė?
Stebint ir įsitraukiant į ugdymo procesą, tenka susidurti su realybe, jog kai kurie ikimokyklinio ar priešmokyklinio ugdymo mokytojai taiko autoritarinius ugdymo metodus. Vietoj to, kad skatintų vaikų savarankiškumą ir tyrinėjimą, mokytojai griežtai kontroliuoja vaikų veiklą ir nuolat nurodinėja, ką daryti ir kaip tai daryti. Vaikams suteikiama mažai erdvės savarankiškam sprendimų priėmimui, saviraiškai, tinkamų bendravimo būdų paieškai, tiesiog laisvam žaidimui. Bausmės ar drausmės kėdutės taip pat yra vis dar pasitaikanti praktika, kuri ne tik neveiksminga, bet ir gali turėti neigiamą poveikį vaikų emocinei ir socialinei raidai. Bausmės dažnai sutelkia dėmesį į nepageidaujamą vaikų elgesį, o ne į teigiamo elgesio modelio kūrimą. Vaikai, kurie yra baudžiami, gali nesuprasti, ko iš jų tikimasi ir ateityje gali elgtis dar blogiau. Taip pat svarbu išskirti, jog baimė būti nubaustam gali sukelti vaikams nerimą, gali paveikti jų savivertę ir pasitikėjimą savimi, taip pat trukdyti jiems ugdytis ir tyrinėti aplinką.
Tokia pedagogo pasirinkta pozicija kelia susirūpinimą tiek tėvams, tiek man, kaip būsimai ikimokyklinio, priešmokyklinio ir socialinio ugdymo pedagogei. Atvykus į praktiką pasisemti teigiamos patirties neretai tenka nusivilti ir išvysti realybę vaikų akimis. Siekiant vaikų gerovės, paveikiausi vaikų ugdymo(si) metodai yra paremti ugdytojų ir vaikų tarpusavio ryšiu, kuris grįstas apibusiu pasitikėjimu, palaikymu ir atvirumu klaidoms. Norėtųsi, kad visi ugdytojų ir vaikų santykiai būtų tokie.
Kas trukdo ugdytojams kurti tokį tarpusavio ryšį su vaikais?
Kas galėtų padėti ugdytojams sukurti parama ir pagarba paremtą tarpusavio ryšį su vaikais?
Kaip padėti sau išsiugdyti savirefleksijos įgūdžius, kurie padėtų permąstyti savo požiūrį, nuostatas ir pedagogines prieigas?
Mano manymu, ugdytojams yra svarbu nuolat ieškoti atsakymų į šiuos klausimus ir juos savikritiškai įsivertinti. Yra svarbu nusistatyti ko mokytojas siekia ugdydamas vaikus „čia ir dabar“ ir tolimesnėje perspektyvoje – išgąsdinti vaikus ar juos pastiprinti? Pavyzdžiui, „čia ir dabar“, drausmės kėdutė galimai suveiks, tačiau ateityje ši patirtis gali iššaukti žmogaus nepasitikėjimą savimi ir kitais, pyktį, baimę būti nubaustam už savo klaidas. Kam ugdytojas teikia pirmenybę – fokusui į „čia ir dabar“ ar atsižvelgia į tolimesnę perspektyvą? Kas yra jo, kaip mokytojo, veiklos centre – jis ar vaikas? Manau, tai svarbūs klausimai į kuriuos turėtų pats sau atsakyti mokytojas.
Mokytojas, kuris, užuot vertęs, išlaisvina, kuris ne tempia, bet kelia, ne spaudžia, bet formuoja, ne liepia, bet moko, ne reikalauja, bet klausia, kartu su vaiku išgyvens daugybę įkvepiančių akimirkų ir turės daug galimybių stebėti, per ašarų šydą, kovą tarp gėrio ir blogio jėgų jo širdyje ir pamatyti, kaip laimės šviesos angelas. (Lenkų pedagogas, gydytojas ir rašytojas Janusz Korczak)
Straipsnio autorė – Brigita Olekaitė (Vytauto Didžiojo universitetas, IV kursas)
Straipsnis parengtas studijuojant ikimokyklinio, priešmokyklinio ir socialinės pedagogikos bakalauro studijų dalyką „Krizinių atvejų ugdymo įstaigoje sprendimas“.
Dėstytojos – Rima Černiuvienė ir Sigita Burvytė.
