Dėl laimingos vaikystės… ir ateities…

Konferencijos „Įgalinančios partnerystės link: vaikų gerovę užtikrinančios strategijos ankstyvajame amžiuje“ organizatoriai ir moderatoriai, Lietuvos socialinio emocinio ugdymo asociacijos prezidentė Irma Liubertienė bei Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos dėstytojas, Vilniaus lopšelio-darželio „Jurginėlis“ direktorius Sergejus Neifachas, didelėje Vyriausybės salėje kūrė nepamatuojamą jaukumą… Visų svarbiausia, kad susirinkusieji išgirdo jų nuoširdų kvietimą visiems kartu kurti partnerystes dėl kiekvieno mūsų vaiko laimingos ateities…

Įgalinanti tėvų ir vaikų partnerystė laimingai vaikystei

Ši konferencija – pačiu laiku. Tikiuosi, kad ji bus tęstinė, o kitąmet ją dar ir puoš apskritojo stalo diskusija, kur susės ne tik Švietimo ir mokslo ministerija, bet ir kitos ministerijos. Tada tikėtina mums pavyks kažką gera sukurti. Mano interesų sritis yra nukreipta į pagalbą patiems artimiausiems vaiko žmonėms. Tikrai šiandien ne visi tėvai turi pakankamai įgūdžių ir gebėjimų sudaryti tokias sąlygas šeimoje, kad vaikas ugdytųsi būti visapusišku žmogumi. Tėvams reikalingos ne tik žinios, bet ir tiesioginė pagalba net patiems elementariausiems procesams įgyvendinti, pavyzdžiui, išsivirti sriubą, įvardyti vaikams, kas tinkama, o kas ne ir pan.

Tenka matyti pačių įvairiausių pavyzdžių ir nebūtinai asocialiose ar mažas pajamas gaunančiose šeimose. Materialinė gerovė gali būti puiki. Yra tekę konsultuoti šeimą, kur vaikų kambarys didelis ir erdvus, pilnas naujausių žaislų, o tame kambaryje – du iki skausmo nelaimingi vaikai. Didžiausias rūpestis, kurį jie sprendžia: ką šiandien veikti?.. Taigi finansinė pusė šioje šeimoje išspręsta, bet jie nežino, ką daryti, kad jų vaikai augtų visapusiškais, turinčiais tikslų žmonėmis.

Ugdymas pavyzdžiu…

Vaikai neabejotinai ugdomi tik pavyzdžiu. Per vieną dieną nei vaikų, nei tėvų nepakeisime. Turime keisti požiūrį ir priimti vaikus bei šeimas tokius, kokie jie yra. Mūsų pozicija turi būti orientuota į pagalbą.

Kai kyla patyčių problema darželyje ar mokykloje, iškart ieškau suaugusiojo, nuo kurio visa tai prasideda. Atlikti tyrimai, kad jau į rugsėjo pabaigą kiekvienas vaikas turi tam tikrą statusą klasėje: pirmūnas, draugiškas, muštukas ir t. t. Nustatyta, kad pagrindinis veiksnys, nulemiantis vaiko statusą klasėje, – pedagogo vertinimas. Jeigu pedagogas giria ir visi vaikai tai girdi, jie tai ir užfiksuoja. Turime nuolat save kontroliuoti, kokią žinią siunčiame vaikams. Jeigu pastebime, kad vaikas neturi tam tikrų socialinių įgūdžių, tai mes ir esame tie specialistai, kurie galime padėti juos išsiugdyti.

Turime dėti visas įmanomas pastangas, kad valstybės mastu atsirastų pagalbos šeimai sistema. Šiandien pagalba apsiriboja esamos situacijos diagnostika.

Ribos vaikams – būtinos!

Kartais matau situacijas, kai pedagogams ir tėvams vadovauja vaikai. Visiems jiems sakau, kad, jeigu nenustatote leistinų ribų, darote kriminalinį nusikaltimą vaiko raidos atžvilgiu. Ribos vaikams yra reikalingos. Tėvai privalo žinoti vaiko raidos amžiaus tarpsnius ir kas tuo metu vyksta. Kiekvienu raidos etapu vaikui turi būti sudarytos sąlygos ugdytis visapusiškai. Negali būti tos pačios ribos 3-mečiui ir 15-mečiui. Jos turi plėstis pagal amžiaus tarpsnius. Tėvų ir vaikų vaidmuo privalo kisti. Tėvai turi pasitikėti savo vaikais ir būti jiems kelrodžiai, parodantys, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Tėvai neturi išspręsti problemų už vaikus, bet privalo tikėti jais, kad patys gali išeiti iš sudėtingų situacijų.

Šiandieniniai vaikai – be galo egocentriški. Jiems sunku suprasti, kad šalia yra kitas asmuo su savo jausmais. Dažnai šiandieniniams vaikams sunku suvokti ir savo jausmus, bet tai padaryti dar išmoksta, tačiau suprasti, kaip jaučiasi šalia esantis, – ypač sudėtinga. Mes, pedagogai, turime padėti vaikams ne tik susivokti savo jausmus ir emocijas, bet ir pajausti, suprasti, išmokyti įvertinti kito jausmus.

Tėvai šiandien dažniau renkasi, kad vaikui būtų gerai „čia ir dabar“, nežvelgia į ateitį, nemąsto, ką daryti, kad jam lengviau būtų ateityje. Ribų nustatymas sukelia tam tikrą diskomfortą dabar, bet ateityje jam leis suvokti save sudėtingesnėse situacijose, turėti tikslų ir jų siekti. Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad laimingesni jaučiasi tie žmonės, kurie vaikystėje išsiugdo įgūdžius turėti svajonių. Jeigu vaikas vaikystėje neišmoksta dėti kasdienių pastangų dėl savo svajonių ar tikslų, užaugęs jaučiasi nelaimingas. Kuo didesnis jis susiduria su iššūkiais, kurių nebuvo patyręs vaikystėje, tuo sunkiau juos įveikia. Dažnai visa tai baigiasi įvairiomis psichosomatinėmis ligomis.

Žaidimas kaip metodas

Dirbdama su tėvais, kaip vieną geriausių būdų spręsti problemas matau žaidimo metodą. Dažnai teorinių žinių tėvai turi, bet negeba atpažinti kasdienių situacijų, nežino, koks elgesys jose būtų tinkamas. Žaidyba – puikus metodas, padedantis tėvams įsivardyti. Taip pasiekiama greitesnių rezultatų. Anksčiau būdavo skiriama daug laiko laisviems žaidimams, per kuriuos vaikai išmokdavo pajausti save, atpažindavo kitų fizines savybes, išmokdavo susitarti vieni su kitais. Dabar gyvus žaidimus pakeičia virtuali realybė. Suprantu, kad toks amžius ir šio proceso pakeisti neįmanoma, tačiau visur reikalinga proporcija.

Socialinis ir emocinis ugdymas (SEU) Lietuvoje: ištakos ir 2030 perspektyvos

Pradėsiu dr. Meilės Lukšienės žodžiais: „Nuo ugdymo nėra laisvas nė vienas dalyko mokytojas. Akcentas – dorovinis, pilietinis ugdymas. Abiem visų pirma svarbesnis ne pamokslavimas, o mokyklos klimatas, santykiai.“ Man atrodo, kad ši mintis yra pagrindų pagrindas…

SEU ištakos Jungtinėse Amerikos Valstijose siekia 1997 m., o Lietuvoje kaip ištakas galima įvardyti „Zipio“ ir programos „Antrasis žingsnis“ atėjimą į darželius bei mokyklas, t. y. 2000-ieji ir 2005-ieji metai.

Lietuvoje svarbus atskaitos taškas yra Ekonominio bendradarbiavimo plėtros organizacija, kuri teigia, kad socialiniai ir emociniai vaikų įgūdžiai yra vienodai svarbūs pažinimo įgūdžiams. Tai yra itin svarbi žinia, nes didžioji dalis pedagogų vis dar pabrėžia egzaminus.

Socialiniam ir emociniam ugdymui, kaip ir bet kuriam kitam, būtinas nuoseklumas. Juk negalime išmokyti matematikos, mokydami jos kartą per mėnesį, taip pat yra ir su SEU. Nuosekliai veikiant, pastebimas teigiamas poveikis: geresnė psichinė sveikata, pilietiškas elgesys, mažesnė savižudybių rizika, mažiau patyčių, geresni akademiniai pasiekimai, mažiau iškritusių iš mokyklos mokinių, geresnis emocinis klimatas ir pan.

Vienas mokytojas ir net viena mokykla čia nieko nepadarys. Egzistuoja tokia etiopų patarlė, kad vaiką augina visas kaimas. Taigi, visi turi žiūrėti viena kryptimi ir kalbėti viena kalba.

Itin geras postūmis SEU srityje įvyko 2016–2017 m., priėmus Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pataisą, kuri reikalauja mokyklose ugdyti vaikų socialinius ir emocinius įgūdžius. Žinoma, kai kuriose mokyklose ir be įstatymo seniai tai buvo daroma, tačiau kitoms šis įstatymas įnešė sumaišties ir pasipriešinimo jausmą. Gerai tai, kad atsiranda žmonių, buriančių pedagogus į seminarus, mokymus ir sakančių, jog niekada nėra vėlu pradėti ugdyti socialinius ir emocinius įgūdžius. Nėra nepatogaus laiko, net ir vyresniame amžiuje galime išmokti puikių dalykų.

Kas iš tiesų yra svarbu:

• didinti supratimą, kad SEU svarbus asmens sėkmei ir gerovei;
• padaryti SEU labiau matomą mokykloje, sistemoje, visuomenėje;
• stiprinti pasiekimų ir pažangos vertinimą ne tik pažymiais;
• kurti praktiškus ir paprastus vertinimo įrankius darbui mokykloje;
• įsitraukti visą mokyklos bendruomenę plėtojant SEU.

Pabaigti vėlgi norisi kitų išmintimi: „Daug lengviau ugdyti stiprius vaikus, nei perugdyti sugedusius suaugusiuosius.“

 

Įveikiant vaikų socialinio ir emocinio ugdymo mitus

Šalia daugybės intelektų pasaulyje, vis dar kalbama, kad esame nepakankamai raštingi emocinio ugdymo srityje. Emocinį raštingumą būtų galima sulyginti su automobilio vairavimu, kai esame atsakingi ne tik už save, bet ir už kitus gatvėje.

Valdyti emocijas – tai ne slopinti, neigti ar užgniaužti. Valdyti – tai jausti, bet neleisti savo jausmams veikti mūsų elgesio ir minčių. Mes, suaugusieji, dažnai stengiamės užgniaužti emocijas ir vaidinti, kad viskas yra gerai.

Man itin patiko prieš keletą metų skaityta knyga „Kai sielvartauja vaikai“. Ji kalba apie įvairius gyvenimo praradimus. Psichologai, autoriai šioje knygoje išskiria 6 klaidas, kurias mes dažnai darome savo gyvenime ir augindami vaikus. Klaidos dažniausiai daromos turint gerą intenciją, kad žmogus šalia mūsų jaustųsi geriau:

NELIŪDĖK. Pavyzdžiui, vaikas pametė savo žaislą ir mes jam sakome: „Neliūdėk.“ Kaip atrodytų, jei žmogui, kuris džiaugiasi, sakytume: „Nesidžiauk, tuoj bus prasti reikalai.“ Mūsų visuomenė yra linkusi nepriimti arba slopinti neigiamų emocijų pusę.
TAI, KO NETENKAME, GALIMA GREITAI PAKEISTI KITU. Pavyzdžiui, jeigu vaikas pametė žaislą, mes sakysime: „Neliūdėk, nueisime į parduotuvę ir nupirksime naują.“ Arba, pavyzdžiui, nugaišo naminis gyvūnėlis, o mes sakome, kad įsigysime kitą… Būna atvejų, kai tėvai nepasako vaikams, kad gyvūnėlis nugaišo, o jį tiesiog pakeičia kitu. Taip slepiama nuo vaiko tiesa, nesupažindinama su realybe ir neleidžiama jam dalyvauti atsisveikinimo ceremonijose. Toks elgesys užveria vaikui duris į platų emocijų pasaulį. Visa tai formuoja nuostatą, kad tai, ką prarandame, visada galime pakeisti kitu. Gyvenimiškos situacijos ateityje taip pat atrodo nesunkiai pakeičiamos. Pavyzdžiui, išsiskyriau su drauge / draugu, ką dažnai sako tėčiai? Nieko tokio, yra tų panų / vaikinų…
BŪK TVIRTAS. Pavyzdžiui, berniukams sakome, kad vyrai neverkia, o mergaitėms liepiame liūdėti vienoms, nerodyti savo ašarų.
LIŪDĖTI DERA VIENAM, KAI NIEKAS NEMATO. Šią klaidą kartoja daugelis tėvų, netekę kantrybės. Liepiame eiti, išsiverkti, nusišluostyti ašaras ir sugrįžti, kai jau norėsis ramiai bendrauti.
SU LAIKU VISKAS PRAEINA… LAIKAS GYDO. Čia būtų panašu į tai, jeigu, važiuojant automobiliu, mums nuleistų padangos orą, o mes sakytume, kad padanga po kiek laiko prisipūs pati. Paprastai nelaukiame, imamės veiksmų ir sprendžiame iškilusias problemas. Privalome ieškoti būdų, kaip išeiti iš blogų emocijų.
KAI BŪNA SUNKU, VERČIAU KAŽKUO UŽSIIMTI. Dažnai galvojame, kad sunkų metą galime užpildyti kažkokia veikla arba darbu. Tai taip pat nėra gerai, nes toks kelias veda į pervargimą ir darboholizmą. Pirmiausia, ką turime daryti, tai išmokti įvardyti visus jausmus, nebijoti jų, nes nėra gerų ar blogų jausmų. Visus juos turime išmokti išgyventi.
Emocinio ugdymo klaidos daugeliu atvejų apsunkina vaikų socializaciją. Taip ilgainiui susiformuoja emocinis abejingumas kito atžvilgiu.

***

Konferencijoje taip pat kalbėta apie žaidimo svarbą šiuolaikinio vaiko gerovei, skaitytas pranešimas apie vaikų gerovės sampratą pasaulyje ir Lietuvoje. Susirinkusieji mėgino nustatyti tos dienos savo emociją emometru, užmegzti naujų pažinčių, pabendrauti… Neabejotina, kad iš šios konferencijos kiekvienas išsinešė bent vieną praktiką arba tiesiog naujų gerų idėjų prasmingoms pamokoms, veiklai, bendravimui su savais arba kiekvieno iš mūsų vaikais…

Šaltinis: http://www.svietimonaujienos.lt