2017-04-26

Agneška Ornovskytė

Jaunimo priklausomybės: narkomanijos paplitimas jaunuolių tarpe

Priklausomybė žalingiems įpročiams jaunimo tarpe auga. Dobrovolskio ir Stuko (2014) atlikto tyrimo duomenimis 2013 metais rūkė 52,7 procentai respondentų, vartojo alkoholinius gėrimus 92,4 procentai ir 31 procentas apklaustų studentų kada nors yra vartoję narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Tačiau Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras pateikė 2015 metų narkotikų vartojimo ataskaitą, kurioje matomas priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų plitimas Europoje. Remiantis EMCDDA duomenimis, per pastaruosius dvylika mėnesių Europoje labai paplito kanapių bei kitų narkotikų vartojimas. 2015 metais 14,6 milijonai jaunų žmonių vartojo kanapes ir 6,7 milijonai svaiginosi kitomis narkotinėmis medžiagomis. Taip pat ataskaitoje pabrėžiama, jog šiuo metu svarbiausias politinis tikslas – užkirsti kelią narkotikų vartojimui ir skatinti jų prevenciją jaunų žmonių tarpe.

,,Pastebėtina, kad piktnaudžiavimas alkoholiu, narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimas bei šeimų socialinių įgūdžių stoka, kaip ir 2012 m. bei 2013 m., išlieka pagrindinėmis priežastimis, dėl kurių daugiausia šeimų įrašoma į Apskaitą visoje Lietuvoje“ (NTAKD, 2014: 25). Pasak Bulotaitės (2009), dažnai tokių socialinių problemų sprendimas nėra paprastas ir greitas, todėl įvairių sričių specialistai kuria įvairias teorijas, stebi ir atlieka įvairius tyrimus, kurie yra skirti aktualios problemos nagrinėjimui. Pruskus, Ignatavičius, Senkus ir kt. (2008) pastebi, jog psichoaktyviųjų medžiagų paplitimo tarp mokinių bei vartojimo prevencijos darbe yra nepakankamai išnaudojamas mokyklos potencialas. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti paauglių svaiginimosi priežastis, pagalbos galimybes bei problemos sprendimo būdus.

Juczynski (2009) teigia, jog šiais laikais smarkiai pasikeitė santuokinio, seksualinio, šeimos gyvenimo normos. Televizija, spauda bei kiti informacijos šaltiniai pateikia daug įvairiausių žinių, kurių tarpe jauniems žmonėms labai sunku atsirinkti, kas yra gerai, o kas ne. Narkotikų ir alkoholio vartojimas žiniasklaidoje dažnai pateikiamas kaip normalus dalykas, todėl smalsūs ir viskuo besidomintys vaikai dažnai patenka į pinkles ir ima vartoti psichoaktyvias medžiagas įdomumo dėlei. Įdomu tai, kad dažnai laikomasi nuomonės, jog pradėti vartoti narkotikus jaunus žmones pastūmėja draugai, tačiau iš tiesų dažnai vyksta atvirkščiai – draugai keičiami tam, kad būti su žmonėmis, pasirinkusiais tokį patį gyvenimo stilių. Pasak Pruskaus, Ignatavičiaus, Senkaus ir kt. (2008), jaunuolių tėvų informuotumas apie psichoaktyvių medžiagų žalą žmogaus organizmui yra pakankamas, tačiau daugelis nežino realios šių medžiagų paplitimo situacijos mokinių tarpe. Dažnai tėvai yra gerokai atitolę nuo mokyklos bendruomenės gyvenimo bei vykdomų įvairių prevencinių programų. Tačiau kova su narkotikais ir jų prevencija nėra vien tiktai mokyklų reikalas. Daug kas priklauso nuo tėvų, nes be jų narkotikų prevencijos akcijų sėkmė abejotina. Dažniausiai ,,narkomaniškas“ gyvenimo stiklius įtraukia tuos jaunuolius, kuriems trūksta tėvų meilės ir paramos, kai tėvai nesuteikia pakankamai dėmesio savo vaikams. Narkotikai – tai psichologinė priklausomybė, liguistas polinkis nuolat vartoti narkotines medžiagas, kad būtų pasiekta komforto būklė. ,,Lėšų narkotikams įsigyti paieškos neretai pastūmėja narkomaną į nusikalstamų kelią, taip narkomanijos plitimas dar labiau pablogina ir kriminogeninę situaciją šalyje“ ( Pruskus et al., 2008: 12). Aukščiau minėti autoriai pastebi, jog narkomanais dažnai tampa silpnavaliai, menkų interesų, neturintys gyvenimo tikslo žmonės. Jiems dažnai trūksta meilės, pasitikėjimo, ramybės bei dvasinės pusiausvyros. Psichotropinės medžiagos leidžia jiems užmiršti šiuos nemalonius jausmus. Labai svarbu yra formuoti gyvenimo, asmenybės bei socialinius įgūdžius, gebėjimą atsispirti socialiam spaudimui vartoti narkotines medžiagas.

Medrut (2014) teigimu vaikai iš šeimų, kuriuose vyrauja barniai ir nesutarimai, yra dažniau linkę pradėti vartoti narkotikus. Tikėtina, jog paaugliai iš pilnaverčių šeimų yra mažiau linkę vartoti psichotropines medžiagas bei turėti draugų, priklausančių nuo jų. Labai didelę įtaką paauglių elgesiui turi bendraamžiai draugai. Jauni žmonės dažnai yra linkę neatsilikti nuo savo draugų rato, dėl to neretai narkotikus vartoti jaunuoliai pradeda vedami ne tik smalsumo, bet ir baimės likti atstumtais. Tad labai svarbu, kad suaugusieji sugebėtų savo vaikams tapti draugais. Įgiję pasitikėjimą tėvais, vaikai dažniausiai priima juos į savo draugų ratą, jiems tampa svarbi jų nuomonė, patarimai. Taip pat didelę įtaką kvaišalų vartojimui turi paauglių laisvalaikis. Jaunuoliai, kurie laisvą laiką yra linkę leisti naktiniuose klubuose, baruose ir draugų vakarėliuose, dažniau naudoja psichoaktyvias medžiagas už tuos, kurie laisvalaikį leidžia namuose arba gamtoje. Domėdamiesi kasdienine jaunuolių veikla suaugusieji turi didesnę galimybę vykdyti pirminę prevenciją, kadangi gali lengviau nuspėti jų linksminimosi ypatybes, pomėgius, supančią aplinką bei ateities planus. Deja, paaugliai gali labai laisvai gauti narkotinių medžiagų plačiojoje rinkoje, todėl narkotinių medžiagų prevencija tampa vis sudėtingesnė.

Jau 2001 metais Lietuvos sakaliukų sąjungos išleistoje knygelėje ,,Laisvė – tai ne narkotikai, narkotikai – tai nelaisvė“ buvo įvardytos narkotikų vartojimo priežastys, kurios beveik niekuo nesiskiria nuo dabartinės situacijos, tai:

  • Biologiniai veiksniai
  • Socialiniai veiksniai
  • Noras pritapti draugų tarpe
  • Noras greičiau pajusti suaugusių gyvenimą
  • Smalsumas
  • Neturėjimas ką veikti laisvalaikiu
  • Noras atkreipti į save dėmesį
  • Protestas prieš tėvus
  • Siekimas pajusti dirbtinį atsipalaidavimą
  • Problemų vengimas
  • Nepasitikėjimas savo jėgomis, vidinės baimės.

,,Narkomanija – grėsmė nacionaliniam saugumui!“, todėl yra būtina psichotropinių medžiagų prevencija (Bulotaitė, 2009: 89). Pasak Bankauskienės, Jonutytės, Leonienės ir kt. (2009: 25 – 29), žodis prevencija aiškinamas kaip veiklos kryptis, kuria siekiama išvengti tam tikrų neigiamų socialinių reiškinių bei socialinių problemų prieš joms atsirandant, susiformuojant. Analizuojant psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo priežastis pastebima, kad yra labai sunku išskirti vieną priežastį, kuri darytų įtaką tokių medžiagų vartojimui ir priklausomybės nuo jų atsiradimui. Jei būtų lengva nustatyti psichoaktyvių medžiagų vartojimo priežastis, tada visuomenė galėtų kontroliuoti šių medžiagų sukeliamas ligas. Remiantis Juczynski (2009) labai svarbu yra taikyti pirminę prevenciją, kai vaikui dar nespėjus patenkinti savo smalsumo psichoaktyviomis medžiagomis, jam jau yra aiškinama apie jų grėsmę bei žalą sveikatai ir aplinkiniams. Svarbu deramus įgūdžius formuoti tada, kai vaikai dar nepradėjo svaigintis, vadinasi, dar nepradėjo eiti į mokyklą. Dažnai tėvai save guodžia ir net būna patenkinti, kad jų vaikas vartoja alkoholį, o ne narkotines medžiagas, tačiau dažnai yra pamirštama, kad alkoholio ir rūkalų vartojimas ir atveria kelią narkotikams. Svarbu pastebėti, jog negalima kalbėtis su apsvaigusiu vaiku ir pokalbio paversti pamokslu. Reikia ramiai išklausyti vaiką ir su juo pasikalbėti. Neverta ieškoti kaltininkų ar namų sąlygomis stebėti vaiką bei mėginti įveikti priklausomybę.

Bulotaitės (2009) teigimu yra skiriamos trys narkotikų prevencijos rūšys: universalioji – ji taikoma visiems, atrankinė – skirta pažeidžiamoms grupėms bei tikslinė – skirta asmenims, kurie jau vartoja narkotikus. Tačiau didžiausią dėmesį reikia skirti pirminės prevencijos programoms, kadangi jos padeda didinant jaunuolių savivertę, gerinant tarpusavio santykius su mokytojais bei draugais. Tyrėjai pastebi, jog geri tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, tėvų domėjimasis vaiko asmeniniu gyvenimu, užimtumas, mokytojų domėjimasis ne vien tiktai mokinio pasiekimais, o ir jo problemomis, gali padėti sustabdyti vaiko norą svaigintis narkotinėmis medžiagomis. Šiuo metu yra sukurta daug įvairių prevencijos strategijų, metodų bei priemonių, kurių dėka siekiama apsaugoti vaikus nuo psichoaktyvių medžiagų vartojimo. Svarbiausias pirminės prevencijos priemonių tikslas – sumažinti asmenų, vartojančių narkotines medžiagas, skaičių ar bent pasiekti, kad nepilnamečiai neturėtų jokių galimybių įsigyti narkotines medžiagas. Mokyklos vaidmuo vykdant narkomanijos prevenciją yra labai platus. Mokykla turėtų suteikti moksleiviams žinių apie narkotikų vartojimo riziką, pasekmes, turi formuoti socialinius įgūdžius, kurie padėtų jaunuoliui atsispirti socialiniam spaudimui vartoti įvairius narkotikus. Kiekvienoje ugdymo įstaigoje turi būti komitetas, atsakantis už prevencinį darbą, turi būti organizuojamas mokytojų švietimas narkotikų prevencijos klausimais bei tėvų informavimas apie mokykloje vykdomas prevencijos programas bei vidaus taisykles. Taip pat yra būtina mokytojus, moksleivius ir jų tėvus supažindinti su ankstyvo narkotikų priklausomybės nustatymo tvarka. Mokyklos turėtų remti moksleivių gydymąsi nuo priklausomybės ligų ir visomis įmanomomis sąlygomis padėti integruotis į mokyklos gyvenimą jaunuoliams, baigusiems gydymo kursą. Pasak Medrut (2014), informacija apie narkotikų vartojimą yra lengviausiai gaunama apklausus klases, todėl mokyklose svarbu vykdyti apklausas, susijusias su psichotropinių medžiagų vartojimu. Turi būti vedami kursai, skirti narkotinių medžiagų vartojimui, seksualiniam elgesiui ir kitiems aspektams, kurie paveikia paauglio dabartį ir ateitį. Šitos seminarų rūšys turi turėti savyje, be informacijos, kai kurių sukrečiančių atvaizdų to, prie ko narkotikų vartojimas gali privesti. Būtina tiksliai nustatyti, ar paauglys yra priklausomas nuo narkotikų, ar tik retkarčiais vartoja juos vakarėlių metu. Nustačius priklausomybę paauglį būtina nukreipti gydytis (Medrut , 2014). Didžioji dalis visuomenės yra griežtai nusiteikusi prieš jaunimo svaiginimąsi, todėl sujungus bendras jėgas galima pasiekti didelių rezultatų ir padėti išsikapstyti jauniems žmonėms iš narkotikų pinklių.

Remiantis Valstybinio psichikos sveikatos centro specialistų parengta informacija, bendrąsias prevencijos priemones sudaro žinios apie psichoaktyvių medžiagų vartojimo žalą ir pasekmes, sveikos gyvensenos ugdymas, neigiamų nuostatų į narkotinių medžiagų vartojimą formavimas. Lietuvos Respublikos valdžia yra priėmusi ne vieną psichotropinių medžiagų prevenciją užtikrinantį įstatymą bei prevencinę programą:

,,Už bendrosios psichoaktyvių medžiagų vartojimo prevencijos vykdymą Lietuvos mokyklose yra atsakinga Švietimo ir mokslo ministerija. Siekiant užtikrinti bendrosios prevencijos veiksmingumą, LR švietimo ir mokslo ministro 2006m. kovo 17 d. įsakymu Nr. ISAK – 494 ,,Dėl alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos programos patvirtinimo“ (Žin., 2006, Nr. 33 – 1197) patvirtinta Alkoholio, tabako ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencijos programa (toliau – Programa), kurios tikslas – užtikrinti bendrosios (pirminės) prevencijos veiklos veiksmingumą.“ (Juczynski, 2009: 60). Programos turinys apima ikimokyklinį, priešmokyklinį, pagrindinį ir vidurinį ugdymą. Programa yra suderinamoji ugdymo turinio dalis, integruojama į ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupių veiklą, dalykų pamokas, klasės valandėles, popamokinę ir projektų veiklą, ugdymo procesas organizuojamas atsižvelgiant į vaiko ar vaikų grupės ypatumus ir ypatingus poreikius. Per metus programos įgyvendinimui turi būti skiriama ne mažiau kaip 5 – 6 valandos.

,,2005m. gegužės 17 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 537 patvirtinta Vaikų, vartojančių psichiką veikiančias medžiagas, medicininės, psichologinės, socialinės reabilitacijos paslaugų teikimo koncepcija (toliau – Koncepcija) (Žin., 2005, Nr. 64- 2285), kurios tikslas – užtikrinti teikiamų medicininių, psichologinių, socialinių reabilitacijos paslaugų prieinamumą ir kokybę, siekiant stiprinti vaikų sveikatą, padėti jiems įveikti psichologinę, fizinę priklausomybę nuo psichiką veikiančių medžiagų ir integruotis į visuomenę.” (Juczynski, 2009: 61). Koncepcijoje nurodomos svarbiausios ankstyvosios intervencijos priemonės: suburti mokyklose dirbančių specialistų komandas, kurti mokyklose ankstyvąją intervenciją, kuo greičiau nustatyti, kokie vaikai vartoja psichoaktyvias medžiagas bei ištirti jų sveikatą ir socialinę būklę, įgyvendinti pagalbos jiems priemones bei ugdyti socialinius įgūdžius ir asmenybę.

,,Svaru paminėti LRV nutarimą ,,Dėl vaikų, vartojančių narkotines, psichotropines, kitas psichiką veikiančias medžiagas, nustatymo organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo pakeitimo“ (Žin., 2007, Nr. 107 – 4379). Aprašo II dalyje ,,Vaikų, vartojančių narkotines, psichotropines, kitas psichiką veikiančias medžiagas, nustatymo organizavimas mokyklose“ nurodoma, jog mokyklos pedagoginiai darbuotojai , įtarę, kad jų mokyklą lankantis vaikas mokyklos teritorijoje vartoja psichotropines, kitas psichiką veikiančias medžiagas, yra apsvaigęs nuo šių medžiagų, nedelsiant turi informuoti apie tai mokyklos vadovą ar jo įgaliotus asmenis, taip pat visuomenės sveikatos priežiūros specialistą, atliekantį sveikatos priežiūrą mokykloje. Viename iš punktų teigiama, jog mokyklų vadovai jų vadovaujamose įstaigose privalo užtikrinti, kad būtų įgyvendinama narkotikų, psichotropinių, kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevencija, ankstyvoji intervencija, skirta vaikams, vartojantiems psichotropines medžiagas.“ (Juczynski, 2009: 62).

 

Deja, ,,pažymėtina, kad Lietuvoje ir kitose ES šalyse dešimtys institucijų atlieka tyrimus bei užsiima gydomąja veikla ir visuomenės informavimu apie narkotikų daromą žalą, bet realiai prevencinę veiklą vykdo ir su moksleiviais dirba tik keletas iš jų.“ (Pruskus et al., 2008: 30 – 31). Tai ir yra didžiausia problema, jog Lietuvoje su moksleiviais narkomanijos tema pradedama kalbėtis tik tada, kai jau yra pastebima priklausomybė. Vis dėlto, Lietuvos Respublikos valdžia turėtų peržiūrėti švietimo sistemą ir įvesti privalomąjį mokinių švietimą apie psichotropines medžiagas. Tik vykdant pirminę prevenciją galima daug greičiau užkirsti kelią jaunų žmonių priklausomybėms. Vykdomos reguliarios apklausos, konferencijos ir ataskaitos padėtų užkirsti kelią jaunų žmonių pražūtingo kelio pasirinkimui. Pruskus, Ignatavičius, Senkus ir kt. (2008), teigia, jog valdžios nurodymais Lietuvoje turėtų būti vykdomos tokios narkomanijos prevencijos iniciatyvos mokymo įstaigose:

  • Organizuojamos psichologinės – pedagoginės reabilitacijos stovyklos vaikams ir jaunimui.
  • Organizuojamas pedagogų mokymas.
  • Mokyklose organizuojama neformali narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo prevencija.
  • Pedagogai mokyklose supažindinami su prevenciniu darbu prieš narkotikus.
  • Mokyklos turėtų organizuoti paskaitas tėvams, kurias vestų policijos darbuotojai ir gydytojai specialistai.
  • Organizuojami masiniai renginiai prieš psichotropinių medžiagų vartojimą.
  • Kontroliuojamas moksleivių lankomumas. Mokyklos kaip prevencinę priemonę į savo veiklą turėtų įtraukti policijos pareigūnus, kurie patruliuoja mokyklos teritorijoje.
  • Švietimo įstaigos turėtų organizuoti paskaitas bei seminarus mokiniams apie narkotikų žalą.

Tokios programos padėtų jauniems žmonėms geriau suprasti psichotropinių medžiagų keliamą pavojų bei skatintų tėvus aktyviau dalyvauti vaikų gyvenime. Tačiau Lietuvoje taip pat nėra pakankamai pasiūlymų jaunimui, kur galima būtų prasmingai leisti laisvalaikį. Valdžios atstovai turėtų pasirūpinti, kad vaikai, kurie neturi lėšų mokamai užklasinei veiklai, taip pat galėtų leisti laisvą laiką turiningai. Galėtų būti dažniau skelbiami pilietiniai konkursai ar užsiėmimai, kuriuose dalyvaujantis jaunimas galėtų laimėti įvairių prizų bei smagiai praleisti laiką. Pavyzdžiui, bent porą kartų į metus galėtų būti rengiamos nemokamos jaunimo orientacinės varžybos įvairiuose Lietuvos miestuose, kurių tema būtų susijusi su kova prieš psichotropines medžiagas. Įvairiuose punktuose turėtų stovėti savanoriai, kurie pateiktų įvairias užduotis, susijusias su narkotikų prevencija. Tai valstybei nekainuotų daug lėšų, bet suteiktų galimybę jauniems žmonėms geriau pažinti savo kraštą, susidraugauti, daugiau sužinoti apie psichotropinių medžiagų žalą žmogaus organizmui bei smagiai praleisti laiką su bendraamžiais. Tačiau norint, kad valdžia atkreiptų dėmesį į šiuos siūlymus reikėtų:

Mokyklose, socialiniuose centuose bei socialiniuose tinkluose paskelbti apklausą jaunimui, kurioje klausimai būtų susiję su jų požiūriu į psichotropines medžiagas, noru palaikyti sveiką gyvenimo būdą bei noru dalyvauti nemokamose renginiuose, užkertančiuose kelią paauglių svaiginimuisi.
Surinkti savanorių grupę, kurie norėtų prisidėti vykdant tokias akcijas ir atsakingai atliktų jiems pavestas užduotis.
Paskelbti pirmąją akciją (pavyzdžiui, orientacines varžybas), kurios tikslas surinkti kuo daugiau sveiką ir blaivų gyvenimo būdą palaikančio jaunimo bei įrodyti valdžiai, jog tokios akcijos tikrai yra prasmingos.
Ieškoti rėmėjų, kurie sutiktų pavėžėti jaunus žmones iš kitų miestų, miestelių ir kaimų, kad jie taip pat turėtų kuo užsiimi ir galėtų sužinoti daug naudingos informacijos. Beje, reikalingi rėmėjai, kurie padengs apdovanojimų bei vaišių išlaidas renginio metu.
Į renginį pakviesti Lietuvos Respublikos valdžios atstovų, paprašyti jų palaikymo bei įrodyti, kad tokios akcijos yra prasmingos ir kuria geresnę Lietuvos ateitį.
Paskatinti valdžios atstovus atsakingai diskutuoti jaunų žmonių priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų prevencijos tema bei suteikti galimybę jaunimui mokyklose, socializacijos bei dienos centruose kuo daugiau sužinoti apie narkotikų žalą bei pagalbos galimybes.

Mano manymų, naudingiausia būtų kreiptis į Švietimo ir Mokslo Ministerijos valdžią, kadangi remiantis 2011 metų švietimo įstatymo 56 straipsniu, ministerija yra įgaliota ,,teikti Vyriausybei siūlymus ir nutarimų projektus: dėl įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo bei tobulinimo; dėl švietimo finansavimo, mokyklų materialinės bazės, disponavimo mokyklų turtu“. Tad ŠMM valdžia galėtų teikti Vyriausybei siūlymus dėl privalomos pirminės psichotropinių medžiagų prevencijos programos ugdymo įstaigose. Tada sujungus bendras jėgas ir įvedus naują privalomą programą ugdymo įstaigose, prevencija vyktų daug sklandžiau.

Taigi , šiuolaikinėje visuomenėje priklausomybės nuo narkotinių medžiagų problema yra vis dar labai svarbi ir aktuali. Deja, bet pastebėti tik pradedantį vartoti šias medžiagas asmenį yra labai sunku, todėl tiek Lietuvoje, tiek Europoje šiuo metu daugiausia dėmesio yra skiriama pirminei prevencijai. Žinoma, pirminė prevencija efektyviausia tada, kai ji yra taikoma ne tik namuose, bet ir ugdymo institucijose. Dažnai nutinka taip, jog pradėjęs eiti į mokyklą vaikas pasirenka netinkama draugų ratą ir, matydamas neigiamą pavyzdį, seka žalingus įpročius turinčių bendraamžių pėdomis. Kadangi didžiąją dienos dalį jaunuoliai praleidžia mokymosi įstaigose, laba svarbu , kad šios institucijos būtų pasirengusios suteikti tinkamos informacijos apie žalingą narkotikų poveikį dar prieš vaikams pradedant svaigintis. Būtų šaunu, jei Lietuvos Respublikos valdžios atstovai taip pat neliktų abejingi ir padėtų jauniems žmonėms tinkamai pasirinkti laisvo laiko praleidimą bei gyvenimo būdą. Juk narkotines medžiagas vartojantys jaunuoliai daro žalą ne tik savo šeimai ir giminei, bet ir visuomenei, todėl yra labai svarbu jau nuo mažens vaikams suteikti pakankamai informacijos apie kvaišalų vartojimo grėsmes ir pasekmes.

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

  1. Bankauskienė I., Jonutytė I., Leonienė V. ir kt., 2009, Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo prevencijos programa mokinių tėvams: metodinės rekomendacijos mokyklų ir globos įstaigų vadovams, pedagogams, specialistams. Vilnius – http://www.lspa.lt/wp-content/uploads/2014/11/SPPC-leidinys_vidiniai_201…
  2. Bulotaitė L., 2009, Priklausomybių anatomija: narkotikai, alkoholis, lošimas, internetas, darbas, pirkimas. Vilnius: Tyto alba. ISBN 978-9986-16-705-1
  3. Dobrovolskij V., Stukas R., 2014, Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ypatumai. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto visuomenės sveikatos institutas – http://www.ntakd.lt/files/informacine_medzega/20140620133125.pdf
  4. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras, 2015, Europos narkotikų vartojimo paplitimo ataskaita – http://www.ntakd.lt/files/TDAT15001LTN.pdf. ISBN 978-92-9168-791-6
  5. Juczynski Z., 2009, Narkomanija. Knyga mokytojams, auklėtojams ir tėvams. Iš lenkų kalbos vertė VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės Ryšių su visuomene skyriaus specialistas Valdas Banaitis. Vilnius: Leidykla ,,Presvika“. ISBN 978-9955-22-273-6
  6. Laisvė – tai ne narkotikai, narkotikai – tai nelaisvė /[Valstybinė jaunimo reikalų taryba, Jaunimo pilietinės iniciatyvos paramos fondas, Lietuvos sakaliukų sąjunga].- Ukmergė, ,,Valdo leidykla“, 2001. ISBN 9986-853-20-6
  7. Medrut F., 2014, Peer Influence as a Risk Factor in Adolescent Substance Use. Social Work Review / Revista De Asistenta Sociala, 13(3), 69-77 – http://web.b.ebscohost.com.ezproxy.vpu.lt/ehost/detail/detail?vid=28&sid…
  8. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. Psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo paplitimas Lietuvoje 2004, 2008 ir 2012 metais, 2013 m. Vilnius: Baltijos kopija – http://www.ntakd.lt/files/Apklausos_ir_tyrimai/2012_Psichoaktyv_medz_pap…
  9. Pruskus V., Ignatavičius S., Senkus V ir kt., 2008, Narkotikai mokykloje: tėvų informuotumas ir prevencija. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. ISBN978-9955-20-370-4

5 komentarai apie “Jaunimo priklausomybės: narkomanijos paplitimas jaunuolių tarpe

  1. Mano nuomone, viskas prasideda nuo tėvų elgesio su vaikais, rodomo pavyzdžio. Tėvai turi mokėti savo vaikui papasakoti jiems suprasti žalingų įpročių žalą. Antra grandis, kuri turi stebėti jau jaunimo elgesį, kontroliuoti ir pranešti tėvams apie bet kokį įtartiną vaiko elgesį. Dabar pastebima tendencija, kad visi viską mato, bet tyli, todėl ir elgiasi ypač jaunas žmogus taip kaip elgiasi visi aplink,

  2. Manau, kad jaunimui reikia nuolatos pasakoti apie narkotikų žalą.

  3. Taip, įvairių priklausomybių grėsmių aplink daug. Jaunam žmogui sunkiau atsispirti neigiamai įtakai. Tuo labiau, kad uždraustas vaisius visada yra saldesnis. Tad švietimas apie priklausomybių pasekmes yra būtinas. Dar aktualiau, kad apie tai kalbėtų artimoje vaikui aplinkoje. Ne tik mokykloje, bet ir šeimoje būtina rodyti tinkamą/teigiamą pavyzdį. Bet dažnai tėvai patys rūko, o vaikams sako, kad tai yra negerai. Šeima juk daro didžiausią įtaką vaiko ugdyme!

  4. Didžiausią įtaką gali padaryti tėvai ir jų auklėjimas nuo pat mažens. Manau, kad tai yra kartos klausimas. Jeigu nuo šiandien visi tėvai pradės normaliai auklėti savo vaikus, tai su naujom kartom žalingų įpročių ir priklausomybių jaunimo tarpe skaičius tik mažės.

  5. Dėl priklausomybių reikia nuo pat mažens viską vaikams aiškinti,kalbėtis , o ne drausti, smurtu auklėti vaikus, nes ne iš gero paaugliai įlenda į tuos narkotikus ar kt žalingus įpročius

Komentavimo galimybė išjungta.