Esu ne tik pedagogė, bet ir dviejų vaikų mama. Vis dažniau stabteliu ir pagalvoju – kiek mažai kokybiško laiko praleidau su vaikais kai jie buvo ikimokyklinio amžiaus, kiek nedaug mėgavausi jų vaikyste ir žaidžiau kartu, kiek mažai pažinimo džiaugsmo kartu jiems dovanojau, kiek mažai… Dabar daryčiau daug ką kitaip: kartu žaisčiau, skaityčiau vaidindama, kvailiočiau, ropočiau keturiomis, mokyčiau pažinti pasaulį kartu tyrinėjant, atlikčiau begales eksperimentų, stebėjimų… Na kas būtų, jeigu būtų? Kad ir kaip norėtume, deja, laiko atgal negalime sugrąžinti. Tačiau labai džiaugiuosi, kad pasirinkau tokį gyvenimo kelią, kuriuo žengiant, niekada netyla vaikų klegesys ir galiu nuolat augti kartu su jais bei jų tėvais.
Tėvai – pagrindiniai vaikų ugdytojai, todėl stengiuosi juos kuo daugiau įtraukti į grupės ugdomąjį procesą. Kaip ir daugelis kitų pedagogių, renkuosi įvairias formas – organizuoju tėvų susirinkimus, kviečiuosi individualiems pokalbiams, rengiu įvairias šventes bei kūrybines dirbtuves ir pan. Vienos formos skirtos informavimui apie vaiko pasiekimus, o kitos – suartėti su visais grupės bendruomenės nariais, kartu praleisti laiką ir smagiai pabendrauti.
Renkuosi dar vieną, aktyvią tėvų įtraukio į ugdomąjį procesą formą, skirtą vaiko pažinimui ir kokybiškam laiko su juo praleidimui – vaikų ir tėvų namų darbus. Kodėl ikimokyklinio amžiaus vaikams užduodami namų darbai? Pirmiausia, tai kokybiškas tėvų laikas su vaiku – tai laikas, kai jie kartu ieško informacijos, bendradarbiauja kuriant, ieško įdomių sprendimų namų darbų pristatymui. Tokiu būdu tėvai ima labiau domėtis tuo, kuo domisi jų vaikai, dažnai atranda naujų dalykų savo vaikuose (domėjimosi sritis, jau įgytas žinias, kūrybišką jų taikymą ir pan.). Atliktus namų darbus vaikai visada pristato savo grupės draugams bei, esant galimybei, kitiems darželio vaikams. Šią veiklą pradėjau skatinti kai vaikai buvo ketverių. Iš pradžių dauguma vaikų pastovėdavo ir parodydavo, vėliau, po truputį vaikai drąsėjo, vis pasakydavo po sakinį ar du. Dabar jie jau varžosi kuris pirmas, nebijo pristatyti ne tik savo darbų, bet ir pakomentuoti draugų darbus. Skatinant vaikų pasitikėjimą savimi, jie tapo drąsūs, žingeidūs, iniciatyvūs ir kantrūs, mokantys klausyti ir išgirsti kitą, nebijantys komentuoti bei išreikšti savo nuomonę ar pastebėjimus, kartais teikia pasiūlymus. Kalbos lavinimas – žodyno plėtra, kalbos raiška, minčių dėstymas ir t.t. taip pat yra neatsiejama šios veiklos dalis. Jei pradžioje namų darbus atlikdavo apie 20 procentų grupės vaikų, tai dabar 50 procentų ir vis daugėja. Kodėl? Tėvų susirinkimo metu parodžiau vaikų pristatymus (filmuotą medžiagą) – jų drąsa, noras, užsidegimas, žingeidumas paskatino tėvus kitaip pažvelgti į užduotis, skirtas atlikti namuose. Kas toliau? Vaikai auga šaunūs, o aš ir toliau ieškosiu būdų kaip paskatinti tėvus sustoti ir pabūti su savo vaikais. Kartu pavakarieniauti. Kartu keliauti. Kartu pasinerti į pasakų pasaulį. Kartu kurti. Kartu pažinti pasaulį. Kartu kvailioti. Kartu juoktis. Kartu augti ir džiaugtis vieni kitais.
Labai dėkoju už nuostabius vaikus ir supratingus ir labai aktyvius tėvelius. Linkiu visiems išmokti sustoti ir pasidžiaugti šia akimirka!
Visiskai sutinku su autore. Laika negrazinsi, o vaikai yra svarbiausi.
Priziurejau vaikuti apie 2 menesius, nuo ryto iki vakaro, pasak tevus, jis buvo labai neramus ir triuksmingas. Is tiesu tai buvo aktyvus vaikas, bet labai sumanus ir dziaugsmingas. Mes daug zaideme, tyrinejome, dziaugemes, ir kalbejome. Aisku, vaikas buvo dar labai mazas (1.5m), bet jis viska suprasdavo. Po kieliu dienu, neturejau su juo jokiu problemu, valge gerai, miegojo irgi ir netriuksmavo. Jam reikejo demesio.
Tevai buvo pavarge ir mazai demesio skire vaikui, todel jis ta demesi megino ismusti.
Taigi, teveliai, vaikui nereikia zaislu, jam reikia tevu ir bendro laiko.