Vaikų melas bei vagystės

Suaugusieji vieną kartą per metus švenčią melagių dieną, kai jie gali krėsti įvairius pokštus, apgaules, staigmenas. Tačiau vaikų gyvenime melas yra kasdieninė duona, kuri palengvina jų gyvenimą, padeda išvengti bausmių ir įgyvendinti savas iliuzijas. Visgi, ne ką mažesnis vaikų pragyvenimo šaltinis yra vagiliavimas, kai vaikai norėdami turėti jiems labai patinkančius daiktus tiesiog juos pasisavina. Maži vaikai nelabai supranta, kas yra melas ir vagystės. Dažnai jie tai priima kaip žaidimo dalį ar fantazijos įgyvendinimą. Tačiau jei vaikui nebus aiškinama, koks jo elgesys yra tinkamas, o koks ne, ateityje jis gali turėti rimtų elgesio problemų bei žalingų įpročių. Vaiką supančioje aplinkoje turi būti sukurta tinkama aplinka, kurioje jis galėtų save realizuoti, pažinti pasaulį, sužinoti atsakymus į visus rūpimus klausimus bei atskirti pavyzdingą elgesį nuo visiškai netinkamo, gėdingo. Tad kada vaiko melas ir svetimų daiktų pasisavinimas yra tik nekaltas poelgis, o kada suaugusieji jau turėtų sunerimti bei kreiptis pagalbos?

Vaikų melas

Melas – tėvų ir vaikų santykių neišvengiama dalis. Vaikai meluoja ne tik tėvams, bet ir vieni kitiems, o augant jų apgavystės darosi vis sudėtingesnės. Vaikai nuo pat mažens yra mokomi sakyti tiesą ir nemeluoti, tačiau laikui bėgant vaikai supranta, jog melas padeda padaryti įspūdį, išvengti bausmės arba išsisukti nuo nemėgstamų veiklų. Gini Graham Scott (2012) knygoje apie melą pateikiama nemažai pavyzdžių, kaip krikščionių, judėjų bei kitų religijų tradicijos prieštarauja melui, idealizuoja atvirumą. Dėl šių religinių įsitikinimų tėvai jau nuo pat mažens vaikams seka pasakas, kuriose melagiai ir sukčiai vaizduojami kaip neigiami personažai, teigia, jog meluoti yra negražu ir už tai yra baudžiama. Vaikai iš tiesų bijo bausmės, mano, jog už melą jie bus nubausti ne tik tėvų, bet ir kitų stipriųjų galių, pavyzdžiui, Dievo. Todėl dažniausiai jaunesnio amžiaus vaikai skundžia savo vyresnius brolius arba seseris galvodami, kad daro gerą darbą, visada sakydami tiesą. Tačiau tėvų žinia apie melą, kaip neigiamą savybę, vaikams gali pasirodyti veidmainiška, jei jie mato meluojančius suaugusiuosius. Tėvai dažniausiai meluoja, nes bando apsaugoti savo atžalas nuo blogos ar skausmingos informacijos, nenori išreikšti savo nepritarimo ar nepasitenkinimo, o kartais ima meluoti tik todėl, kad nori priversti savo mažuosius kažką daryti. Deja, toks elgesys ugdo netinkamą elgesį ir nepasitikėjimą vyresniais. Taip pat vaikams augant tėvai dažnai bando nuslėpti neigiamą nuomonę dėl įvairių jų veiksmų, nes nenori kištis į jų gyvenimą ir bando išvengti konfliktų. Slėpdami savo pykti ir nepasitenkinimą tėvai bando pritapti prie vaikų, nori jiems įtikti ir nesipykti. Tačiau dažniausiai apsimetinėjimas, jog viskas yra gerai, neišeina į naudą ir po kurio laiko tėvai su kaupu išlieja savo emocijas vaikams, taip griaudami tarpusavio santykius. Taigi, tėvų melas gali būti naudingas tik bandant apsaugoti vaikus nuo emocinių bei psichologinių traumų, bet kas liečia brandumą ir kasdieninį gyvenimą, tai mažieji šeimos gyventojai jau nuo ankstyvo amžiaus turi žinoti tikrąją tiesą ir mokintis prisitaikyti prie įvairių gyvenimiškų situacijų.

Šeimos psichologė Erika Kern (2015) teigia, jog meluoja netgi kūdikiai. Naujagimis visada verkia kai nori valgyti, miegoti arba jam kažką skauda. Vos jam ,,cyptelėjus“ tėvai iš karto puola į pagalbą, supuoja, nešioja ir glaudžia prie savęs. Laikui bėgant mažylis perpranta, jog jam verkiant visada kažkas būna šalia ir juo rūpinasi. Tada norėdamas dėmesio jis gali be reikalo pradėti verkšlenti tik dėl to, kad kažkas juo pasirūpintų ir panešiotų. Tad meluoti pradedama jau ankstyvoje kūdikystėje. Teigiama, jog iki ketverių metų vaikas nemoka meluoti, jis tiesiog fantazuoja ir išsigalvoja nebūtus dalykus, kuriais neretai pats tiki. Tokio amžiaus vaikas prieš pradėdamas fantazuoti yra įsitikinęs, jog tai, ką jis sako, yra netiesa, bet pasinėręs į svajonių pasaulį pradeda dvejoti, ar tai nebus tiesa. Pavyzdžiui, vaikas darželyje gali pradėti pasakoti draugams apie namuose esantį šuniuką bei ką jis su juo veikia, o grįžęs namo gali stebėtis, jos vis dėto šunelio nėra ir jis buvo tik jo fantazijos dalis. Tačiau jau nuo ketverių metų vaikai ima suprasti, jog meluodami jie gali išsisukti nuo bausmės, nuslėpti netinkamą elgesį ir t.t. Situacija tampa sunkiau valdoma, kai vaikai yra verčiami daryti tai, ko jie labai nenori, nes tokiu atveju jie yra priversti meluoti ir išsisukinėti. Pavyzdžiui, mama vaiką verčia valgyti nemėgstamą maistą arba kasdien ryte ir vakare valytis dantis. Tada vaikas dažnai išmeta valgį, sakydamas, kad jau pavalgė, arba meluoja, jog jau išsivalė dantis, nors ryte net nebuvo vonioje. Pastebėję tokias vaikų apgaules tėvai neturėtų pulti bausti ir kaltinti savo vaikų netinkamu elgesiu, bet turėtų stengtis sudominti vaiką elgtis vienaip ar kitaip, kad jis savo noru pakeistų požiūri į nemėgstamą veiklą ir imtų elgtis tinkamai.

Anglų psichologų Warneken F., Emili O. (2015) atliktame tyrime buvo tiriama, ar vaikai turi savo nuomonę ir ar nesistengia apgaudinėti. Tyrimo metu buvo stebimas septynerių – vienuolikos metų vaikų elgesys, kai suaugę piešia kokį nors portretą ir visiškai jį subjauroja, tada vertintojas pasako, kad šis portretas iš ties labai gražus, o vaikui paliekamas atskiras vertinimas. Arba iš pradžių vaiko buvo paklausiama, ką jis norėtų gauti dovanų, o vėliau jam padovanojamas visai kitas daiktas ir stebima, ar vaikas parodys savo apmaudą, gavęs ne taip norimą dovaną. Didžioji dalis tyrime dalyvavusių vaikų pažiūrėję i portretą ir išklausę suaugusiųjų teigiamo vertinimo taip pat pasakė, kad portretas yra iš ties gražus ir atliktas originaliai. Gavę ne tai, ko norėjo, vaikai vėlgi nepasakė, kad ši dovana jiems netinka, nes norėjo kitos. Jie maloniai padėkojo iš išreiškė pasitenkinimą gautu daiktu. Psichologai, vertindami tyrimo rezultatus teigia, jog tokio amžiaus vaikai dar vis meluoja ,,baltu melu“. Jie sako netiesą ne tam, kad kažką apgautų, bet jie nenori įžeisti kito žmogaus nuomonės ar pastangų. Toks melavimo būdas tikrai nėra pavojingas ir nežadantis netinkamo elgesio ateityje. Juk kiekvienas išauklėtas, mandagus žmogus viešai nenuvertina kitų, stengiasi neįžeisti kito žmogaus orumo ir pastangų.

Dažniausios vaikų melavimo priežastys:

Melas vengiant bausmės. Griežtai auklėjamas vaikas, kuris yra baudžiamas už kiekvieną nusižengimą, daug greičiau išmoksta meluoti. Vaiko negalima bausti už menkiausią prasižengimą, nes negaudamas tinkamo paaiškinimo, patarimo ar pagalbos vaikas niekada nenorės prisipažinti, jog padarė kažką netinkamo. Jis tiesiog slėps visas savo klaidas ir laikui bėgant melas taps neatsiejama jo gyvenimo dalimi.

Suaugusiųjų pavyzdys. Dažnai vyresni žmonės patys to nesuprasdami moko vaikus meluoti. Pavyzdžiui, kasoje tėvai nieko nepaaiškinę sako vaikui, jog neturi pinigų žaisliukui, tačiau neužilgo susimoka už nusipirktas prekes. Matydamas, jog tėvai turi pinigų ir jam meluoja, vaikas tai priima kaip natūralų elgesį ir pats kitą kartą stengiasi apgauti kitus.
Siekimas padaryti įspūdį. Vaikai, kaip ir suaugę, siekia nuslėpti savo silpnybes ir pasirodyti geresniais nei iš tiesų yra. Jei vaikas nesulaukia pakankamai dėmesio ir pagyrimų iš tėvų, yra žeminamas ir nevertinamas, jis ima aplinkiniams meluoti apie savo šeimos situaciją. Pradeda visiems pasakoti, koks jis yra laimingas, kaip gerai gyvena ir kokius gerus darbus atlieka. Taip vaikas psichologiškai save ramina ir bando pamiršti namuose tvyrančius ,,šaltus“ santykius.

Gina savo interesus. Dažnai tėvai mano, jog vaikas yra visiška jų nuosavybė ir neturi teisės turėti savo paslapčių. Tada jie savo atžalas šnipinėja, kamantinėja, seka bei kasdien verčia pasakoti ką nuveikė, su kuo kalbėjo ir t.t. Negaudamas privatumo vaikas nori užsiskleisti savyje, nori būti vienas ir turėti savo paslapčių, todėl norėdamas išvengti pykčių su tėvais jis ima meluoti, bandydamas išsaugoti bent dalelę savo asmenino gyvenimo (Vaiva Vaidilaitė, 2014).

Kiekvieną vaiko melo priežastį reikia suprasti ir įvertinti skirtingai. Neužtenka tik žinojimo, jog vaikas nuo mažens yra linkęs fantazuoti, nes meluoti arba sakyti tiesą jis gali dėl tam tikrų priežasčių. Anot Vidos Kilikevičienės (2012), sudėtingose situacijose, patyrę smurtą arba prievartą vaikai gali imti sakyti visišką tiesą nieko neslėpdami. Jei vaikas patyrė kažkokių rimtų psichinių traumų dėl smurto ar prievartos, kalbėdamas su jam pagalbos ranką tiesiančiu specialistu jis kalbės visiškai nuoširdžiai, žinoma, jei spaudimo nedarys aplinkiniai arba šeimos nariai. Tačiau, kol vaikai patys tiki savo fantazijomis, jų melo dažnai galima nepastebėti, kadangi tikėdami tuo, ką sako, jie kalba labai užtikrintai. Tik sulaukę vyresnio amžiaus ir supratę, kas yra melas ir kad meluoti nėra gerai, vaikai dažnai išsiduoda pagal specifines savo reakcijas. Meluojantis vaikas nevalingai prisidengia burną, susijaudina, trina rankas, parausta, nežiūri į kalis, kalba lėtai ir galvoja ką pasakyti, painioja detales bei pamiršta, ką sakė. Toks vaikų melas jau nėra nekalta fantazijos dalis, kadangi tai jie daro specialiai, žinodami, kad elgiasi netinkamai. Ypač paaugliai apie tryliktus gyvenimo metus pradeda bendrauti su tėvais ne visiškai atvirai, nuslepia įvairias detales, siekia privatumo. Tai yra normalu, nes jei paauglys viską atvirai pasakoja tėvams tai reiškia, jog jis emociškai bręsta lėčiau. Tyčinis melavimas dažniausiai tampa vaikų gyvenimo stiliumi, kai jie suvokia, jog tai jiems yra gera galimybė pasiekti savų tikslų. Vis dėlto reiktų nepamiršti, jog nuolat pasikartojantis melas rodo, kad vaiko gyvenime kažkas yra negerai. Vaikas, suprantantis kas yra melas, nemeluos tik tokiu atveju, jei namuose ir supančioje aplinkoje bus sukurtos jį priimančios, nebaudžiančios ir nekaltinančios jo sąlygos.

Vaikų vagystės

Kiekvienas vaikas savo gyvenime yra kažką pasisavinęs ar pasiėmęs be leidimo. Kaip ir apie melavimą, taip ir apie vagiliavimą vaikai iki trijų – ketverių metų nenusimano. Maži vaikai ima svetimus daiktus, nes jie mano, kad viskas, ką jie gali pasiimi savo rankele, yra jų. Psichologė Erika Kern (2016) teigia, jog tėvai neturėtų iš karto pulti į paniką, jei vaikas vieną kartą paima kažką svetimo. Tokia tėvų reakcija gali labai sutrikdyti vaiką, ateityje jis gali bijoti bandyti kažką naujo. Atvirkščiai, reaguoti reikėtų labai adekvačiai, paaiškinus, kad taip elgtis nėra gerai ir kitą kartą gali laukti nemalonumai. Vis dėlto, vaiko moralės supratimas vystosi su jo amžiumi. Dažnai vaikų netinkamas elgesys rodo ne tai, kad tėvai nesugeba vaikui įteigti teisingų moralės normų, bet tai, jog vaikas tiesiog yra dar per mažas, kad suvoktų, jog tam tikras jo poelgis yra netinkamas. Vaikas turi suvokti, jog namuose kiekvienas turi savo asmeninę erdvę, kuri priklauso tik vienam šeimos nariui ir niekas kitas negali jo daiktų liesti. Pavyzdžiui, vaikui turi būti paaiškinama, jog nuo tėvo darbo stalo negalima imti jokių daiktų ir tada vaiko asmeniniai žaislai taip pat bus neliečiami. Taip vaikas išmoksta skirti, kas yra svetima, o kas jo. Taip pat nederėtų vaikui leisti pasiimti žaislų iš kitų namų, kai vaikas atėjęs į svečius apsikabina kokį nors žaislą ir nenori jo paleisti. Vaikui turi būti paaiškinta, jog svetimus daiktus galima tik trumpam pasiskolinti, negalima neštis namo visko, kas jam patinka, nes tokiu atveju ateityje jis bus įpratęs pasiimti viską, kas jam atrodo patrauklu. Iš tikrųjų, vaikai vagia ne todėl, kad jie nori blogai elgtis, bet todėl, kad tuo metu jų impulsas yra stipresnis nei noras klausytis tėvų. Jei už kiekvieną daikto paėmimą vaikas bus baudžiamas, jis ims meluoti ir išsisukinėti, kadangi visi vaikai nori pačiupinėti kažką svetimo, jei jam tai daryti bus nuolat draudžiama, išsisukinėjant nuo bausmės teks meluoti. Suaugusieji turi nuo mažens mokinti atskirti sąvokas ,,mano“, ,,tavo“, ,,jo arba jos“. Tada mažieji supras, kad tai, ką jie atsineša iš namų yra jų, o ką pamato kažkur kitur yra svetima ir galima paimti tik trumpam laikui.

Anot psichologės Elgės Žaronaitienės (2016), vaikai, kurie dažnai pasiima svetimus daiktus, yra nepakankamai emociškai brandūs ir menkai save vertina. Kaupdamas svetimus daiktus mažametis taip save įtvirtina bendraamžių tarpe. Pavyzdžiui, vaikas gali paimti tėvų pinigus ir nupirkti draugams saldainių. Toks jo poelgis jam neatrodys blogas, nes jis tai padarė ne dėl savęs, o dėl kitų. Taip pat vaikas gali pasisavinti kažką svetimo norėdamas atkeršyti. Pavyzdžiui, darželyje vaikas, kuris buvo įskaudintas savo bendraamžio, gali slapta paimti jo mėgstamą žaislą tam, kad suerzinti jį. Tokie vaikai nėra linkę į vagystes ateityje, nes tai yra tik laikina pykčio parodymo dalelė. Dar autorė išskiria nemažai priežasčių, kodėl vaikai vagia:

• impulsyvumas, poelgio prasmės nepamatavimas;
• įkyrus veiksmas, obsesinis-kompulsinis sutrikimas;
• vaikiškas smalsumas;
• noras įtikti bendraamžiams, pritapti prie jų;
• protestas, kova su vaikus nepatenkinančiais veiksniais, kerštas;
• dėmesio trūkumas, vienišumo jausmas;
• netinkamas tėvų auklėjimas;
• valios stoka;
• žalingas įprotis.

Tuo tarpu psichologė, psichoterapeutė Rosita Pipirienė (2011) ir psichologė Svetlana Ramoškienė (2016) dažną vaikų vagiliavimo priežastį įvardiją kaip norą atkreipti į save dėmesį. Vaikui pradėjus vogti, reikėtų susimąstyti, kodėl jis taip elgiasi. ,,Dažniausiai vagia tie vaikai, kurie yra emociškai apleisti, jaučiasi nereikalingi, neįdomūs, nieko nesugebantys ir nesvarbūs.“ Su tokiu vaiku reikėtų praleisti kuo daugiau laiko, ji užimti. Be to vaikui reikėtų sukurti šiltą klimatą, kad jis jaustųsi saugus ir mylimas. Psichologų tyrimu, dažnai vaikai pasisavina svetimus daiktus tam, kad suaugusieji atkreiptų į juos dėmesį. Apklausus tokius vaikus jie dažnai teigia, jog tėvai juos atmeta ir nesupranta jų, dėl to toks elgesys atkreipia tėvų dėmesį, jog vaikui kažkas yra negerai. Bendravimas ir nuoširdus domėjimasis vaiko gyvenimu suteikia jam pilnavertiškumo jausmą, skatina pasitikėti savimi ir džiaugtis tuo, ką turi. Dažnai tėvai daro klaidą neduodami vaikui kišenpinigių, mokėdami už viską auklėtojams. Vaikas matydamas, kaip kiti vaikai už savo pinigus perka norimus skanumynus, pats pasiima pinigus iš tėvų, nes jis nenori išsiskirti iš savo bendraamžių. Žinoma, duodant pinigus reikia paaiškinti kam jie yra skirti ir, kad juos galima ne tik išleisti, bet taip pat taupyti. Tačiau vaikų ir paauglių psichiatre Dalia Minialgiene (2012) pastebi, jog neretai pasitaiko vagiliaujančių vaikų ir per daug dėmesio gaunančių vaikų šeimose. Jei vaikas yra nuolat stebimas, tikrinamas, kamantinėjamas, jis ima vagiliauti, taip išreikšdamas savo protestą. Vaikai, kuriems vos užsigeidus yra viskas nuperkama mano, jog visi pasaulio daiktai priklauso jam, todėl jis bet kur ir bet kada gali pasiimti norimą daiktą. Tokios tėvų auklėjimo klaidos verčia vaikus elgtis netinkamai, nes vaikas turi žinoti, kad yra mylimas ir reikalingas, bet taip pat turi suvokti, jog tai kas yra jo priklauso tik jam, o tai, kas yra svetima, pasisavinti griežtai draudžiama.

Tėvai visada turi būti pasiruošę tinkamai įvertinti vaikų vagystes. Negalima pastebėjus, kad vaikas pasisavino svetima daiktą, pulti garsiai ant jo šaukti ar kitaip gėdinti. Reikia vaikui leisti pasijausti nukentėjusiojo vietoje, pagalvoti, kaip jam būtų skaudu jei kažkas pavogtų jo mėgstamiausią žaisliuką. Įvertinus situacija vaikui turėtų būti sukeltas apmaudas dėl jo poelgio bei noras grąžinti daiktą savininkui. Tai ir yra kone pati skausmingiausia ir gėdingiausia bausmė vaikui, kai reikia grąžinti pasisavintą daiktą ir atsiprašyti. Tačiau toks būdas yra veiksmingiausias, nes pasijutęs kito žmogaus padėtyje ir pajutęs gėda, vaikas nebenorės daugiau taip elgtis. Vis dėlto, jei vaiko vagystės dažnai kartojasi reikia kreiptis į specialistus. Tėvai neturėtų nuolat bausti vaikų ir su jais pyktis, nes tai blogina tėvų ir vaikų santykius. Tik specialistai gali įtikinti vaiką elgtis tinkamai, negadinant santykių su šeimos nariais.

Šią temą pasirinkau todėl, kad vasarą išvykusi su vaikų namų auklėtiniais prie jūros susidūriau su vaikų melu bei vagystėmis. Visi vaikai išvykos metu melavo, tačiau labiausiai įstrigo vienas berniukas, kuris vagiliaudavo ir sakydavo, jog jis nenori to daryti, tačiau taip jis gauna tai, ko nori. Iš tiesų, jis vogdavo labai profesionaliai, per visą savaitę jis parsinešė tikrai nemažai daiktų, tačiau įvykio vietoje pagauti jo nė karto nepavyko. Vis dėlto, vėliau vaikas pasipasakojo, jog jis vagia tam, kad atkreiptų suaugusiųjų dėmesį, nes vaikų namuose jis jaučiasi vienišas ir nereikalingas. O patvirtinant L. Kohlbergo pirmąjį moralės lygmenį, meluoti jam tenka tam, kad išvengtų bausmių. Tad pasirinkus šią temą man buvo įdomu išnagrinėti vaikų melavimo bei vagiliavimo priežastis, pasidomėti psichologų, psichiatrų bei kitų specialistų nuomonėmis pasirinkta tema. Pristatydama savo temą sudominau savo grupės drauges: jos atidžiai klausė, aktyviai atlikinėjo pateiktas užduotis bei reagavo į klausimus. Pasibaigus pristatymui teigė, jog buvo įdomu ir naudinga išgirsti daug naujos informacijos. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko pateisinti savo lūkesčius ir nuoširdžiai tikiu, jog surinktą informaciją panaudosiu ateityje dirbant tiek su svetimais, tiek su savais vaikais.

Vaikų melas ir vagystės ankstyvame amžiuje nėra rimtas nusikaltimas, kuris garantuoja, jog ateityje vaiko elgesys bus netinkamas, linkęs į nusikalstamumą. Kiekvienas vaikas iš pradžių negali atskirti melo nuo fantazijos bei vagystės nuo nekalto daikto pasisavinimo, todėl pagalbos ranką visuomet turėtų ištiesti tėvai arba specialistai. Nuo mažų dienų vaikas turi būti mokomas atskirti realų pasaulį nuo išgalvoto, suprasti kas yra jo, o kas svetima ir būti savarankiškas, pasitikintis savimi. Dažniausiai vaikų melo ir vagiliavimo priežastimi tampa patys suaugusieji, kurie per mažu arba pernelyg dideliu savo dėmesiu traumuoja vaiko pasąmonę ir verčia jį protestuoti, pasirenkant netinkamą, dažnai nesuprantamą elgesį. Taigi, vaikai dažniausiai jau nuo darželio laikų ima kopijuoti suaugusiuosius, todėl būtent nuo jų priklauso didžioji dalis vaiko moralės, vertybių ir tinkamo elgesio. Mažieji žemės gyventojai visada turi matyti kuo daugiau gerų pavyzdžių, kad galėtų užaugti gerais, padoriais ir sąžiningais žmonėmis.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Kern E., 2015, Meluoja net kūdikiai. – http://mamoszurnalas.lt/balandzio-pirmoji-istisus-metus/
2. Kern E., 2016, Vaikas vagia! – http://mamoszurnalas.lt/vaikas-vagia/
3. Kilikevičienė V., 2012, Vaikai meluoja ar nemeluoja? Fantazuoja ar nefantazuoja? – http://kilikeviciene.lt/vaikai-meluoja-ar-nemeluoja-fantazuoja-ar-nefant…
4. Minialgienė D., 2012, Apie vagiliaujančius vaikus, jausmus ir daiktiškus žmones. – http://gyvbudas.lrytas.lt/-13373248051336154961-apie-vagiliaujan%C4%8Diu…
5. Orlins E., Warneken F., 2015, Children tell white lies to make others feel better. – The British Psychological Society. – http://content.ebscohost.com.ezproxy.vpu.lt/ContentServer.asp?T=P&P=AN&K…
6. Pipirienė R., 2011, Psichologė: „sunkūs“ vaikai bausmėmis negydomi. – http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-09-12-psichologe-sunkus-vaikai…
7. Ramoškienė S.,2016, Vaikas vagiliauja – kada verta sunerimti? –http://www.ikimokyklinis.lt/index.php/straipsniai/bendri-straipsniai/vai…
8. Scott Graham G., 2012, Visa tiesa apie melą. UAB MEDIA INCOGNITO. ISBN 978 – 609 – 403 – 371 – 1
9. Vaidilaitė V., 2014, 4 priežastys, kodėl vaikas meluoja. –http://www.ve.lt/naujienos/visuomene/psichologija/4-priezastys-kodel-vai…
10. Žarnotaitienė E., 2016, Ar vaikų vagiliavimas – liguistas potraukis? –http://www.sveikaszmogus.lt/Vaikams1-1898-Ar_vaiku_vagiliavimas_%E2%80%9…