Vaikystės potyriai formuoja asmenybę (parengta paskaitos – diskusijos Molėtų „Vyturėlio“ lopšelio – darželio bendruomenei pagrindu 2012 gruodžio 12 d.)

Paskaitoje – diskusijoje Molėtų „Vyturėlio“ lopšelio – darželio bendruomenėje 2012 m. gruodžio 12 dieną stengiausi paskatinti klausytojus analizuoti savo problemų ratą ir vaikystės potyrių sąsajas, jų įtaką jiems, kaip ugdytojams, pasirenkant vaikų ugdymo kryptį. Juk nuo ugdytojo pasirinktos vaiko ugdymo krypties priklausys tai, kokias savybes išsiugdys vaikas.

Tėvų ir kitų ugdytojų pasirinkta vaiko ugdymo kryptis lemia jo charakterio ugdymąsi. O tėvų ir kitų ugdytojų ugdymo krypties pasirinkimą lemia jų pačių vaikystės potyriai. Pvz. jeigu kuris nors iš mūsų augome šeimoje, kurioje tėvo žodis buvo vienintelis, neginčijamas ir užtvirtinamas kumščio trinktelėjimu į stalą ar kojos treptelėjimu į grindis, o mama neturėjo teisės net pasakyti savo nuomonės, tai asmenybę paveikė kitaip nei tų, kuriuos supo kitokie tėvų tarpusavio santykiai. Pvz. jeigu mama gamina pietus, vaikai valgo, o tėvas ateina ir pasako vaikams girdint: „per daug pridėjai, ar jie tiek gali suvalgyti?“. Tai išgirdę vaikai pradeda replikuoti: „taip, ir man mama va kiek daug pridėjo, aš nesuvalgysiu“. Jeigu moteris, norėdama pamaitinti šeimą, pietų gaminimui skirdama visą valandą ar net daugiau, iš šeimos galvos – tėvo nenusipelno paprasto žodelio „ačiū“, kuris parodo pagarbą žmonai, vaikai tai matydami, mėgdžioja ir šitaip jie arba išmoksta rodyti pagarbą arba ne. Jeigu jie girdi tik kritiką, tai ir patys mamai reikš kritiką, o mama nuolankiai ją priima. Taip visi šeimos nariai įpranta mamą tik kritikuoti ir nebesugeba padėkoti už tai, ką ji jiems duoda.

Kokia gi viso to priežastis, kad mama nesugeba sudaryti sąlygų vaikams išsiugdyti pagarbą jai? Nesugebėjimą parodyti, kad pažeidžiamos jos emocinės ribos, mama išsiugdė iš vaikystės, tad ir būdama suaugusi ji nedrįsta pasakyti (ar net šito nesuvokia), kad vyras ir vaikai pažeidinėja jos emocines ribas (ji pati sąmoningai ar nesąmoningai sudaro tam sąlygas), o kadangi ji jiems to neparodo, tai šeimos nariai to ir nesuvokia, o priima tai kaip normą.

O kodėl mama neparodo savo emocijų, to priežastys vėl gi gali būti skirtingos:

• vienu atveju, ji net nesuvokia, kad šeimos nariai pažeidinėja jos emocines ribas;
• kitu atveju, viduje ją apima įvairios emocijos, bet ji jų neparodo, o užgniaužia savyje.

Vienas iš galimų variantų, kad mama augo šeimoje, kurioje buvo auklėjama bauginimo priemonėmis. Vadinasi, vaikystėje ji patyrė baimės jausmą, kuris ir dabar, vyrui pakėlus balsą, jai sukelia baimę ir neleidžia įvertinti situaciją bei suprasti, kas vyksta ir kaip tai veikia vaikus. Vaikai, matydami mamos paklusnumą, jausdami jos baimę, nesugebėjimą atsispirti kito primetamai nuomonei ir išsakyti savąją, jaučia mamos silpnumą. Tada yra didesnė tikimybė, kad jie pamėgdžios tėvo elgesį, nes jie mato, kad tėvui tokiu jo elgesiu labai lengvai pavyksta patenkinti savo poreikius. Gali būti, kad vaikai pradės smerkti savo mamą arba ims jos gailėtis, norėdami jai padėti pasijusti tvirtesne, kad ji sugebėtų juos apginti, nes ir vaikams tada būtų saugiau. Kaip tokia šeimos ugdomoji situacija gali atsiliepti vaikų elgesiui ir jų būsimos šeimos modeliui bei vaikų ugdymui?

Jeigu vaikai savo šeimoje jautėsi nesaugūs ir norėjo, kad jų mama būtų tvirtesnė ir, esant reikalui, nebijotų pasakyti savo nuomonę bei apgintų save ir vaikus, vaikai nesąmoningai gali atkartoti savo šeimos, kurioje jie augo, modelį arba pasirinkti kardinaliai priešingą elgesį, nei elgėsi tas šeimos narys, kurio elgesys vaikams buvo nepriimtinas. Pvz. jeigu mama visko bijodavo, tai dukra ar sūnus gali stengtis savo elgesiu vaikams demonstruoti tvirtą ir „bebaimį“ elgesį, nes jam pačiam to vaikystėje trūko, jis manys, kad vaikas gali jaustis saugiai tik šalia nieko nebijančių tėvų. Ir tai gali sąlygoti kitus kraštutinumus, vaikui sudaromos sąlygos išsiugdyti iškreiptą požiūrį į save, į realybę. Mes vaikui parodome, kad suaugę nieko nebijo, kad jie yra bebaimiai, bet iš tikrųjų taip nėra. Bet tokį mūsų požiūrį į auklėjimą sąlygoja mūsų pačių vaikystės patirtis.
Tai patvirtina teiginį, kad tai, kas patirta ankstyvosiose raidos stadijose, mūsų asmenybės struktūroje įsirėžia stipriausiai ir korekcijai vėlesnėse raidos stadijose pasiduoda sunkiausiai. Ugdydami savo vaikus mes galime perskaityti ir taikyti įvairias ugdymo metodikas, bet pakeisti savo požiūrį būna sunkiausia.

Mes visi skirtingai emociškai jaučiamės ir reaguojame į kito žmogaus elgesį tose pačiose situacijose. Tai mums leidžia daryti išvadą, kad nereikia matuoti kitų žmonių emocijų ir savijautos savo matu bei kritikuoti kito jausmų, o tiesiog juos priimti ir suprasti kitą žmogų.

Retorinis klausimas – ar nėra gyvybiškai svarbu suvokti savo elgesį su vaiku pačiose ankstyvosiose vaiko raidos stadijose ir suprasti, kad mano pasakytas žodis šiam ŽMOGUI gali įsirėžti visam gyvenimai? Ar tai nėra gyvybiškai svarbu, analizuoti SAVE, ką Aš ir kaip pasakau vaikui ir kokią tai turi reikšmę jo raidai? Todėl labai svarbu gilintis į ankstyvuosius asmenybės amžiaus tarpsnių raidos laikotarpius ir analizuoti savo elgesį su vaikais bei sudaryti sąlygas jų harmoningos asmenybės raidai.

Su meile,
Sigita