Rugsėjo 1-osios išvakarėse sveikindama Jus su Naujaisiais mokslo metais labiausiai noriu palinkėti, kad gebėtume lanksčiai įveikti kylančius sunkumus ir traumines patirtis. 🌿
Ruošdamasi šių mokslo metų seminarams, vėl ir vėl gilinuosi į atsparumo temą. Į rankas pakliuvo nepaprastai vertinga G. A. Bonanno knyga „Atsparumo galia. Kaip įveikti traumines patirtis“, kuri privertė dar giliau pažvelgti į tai, kaip mes, suaugusieji, reaguojame į sukrečiančius, ilgai trunkančius ar gyvenimą iš esmės keičiančius išgyvenimus.
Vieni žmonės sunkumų prislėgti nugrimzta į bejėgiškumą ar depresiją, kiti desperatiškai kartoja senas, tose situacijose visiškai neveikiančias elgesio strategijas. Tačiau yra tie, kurie pasižymi jautrumu kontekstui:
- Jie pastebi aplinkos užuominas ir blaiviai įsivertina: kas su manimi vyksta?
- Ieško vidinių resursų iš savo turimų priemonių repertuaro: ką galiu padaryti čia ir dabar?
- Stebi procesą, reflektuoja ir nebijo koreguoti savo veiksmų, nes net labiausiai patyrę daro klaidų.
Ši lanksti mąstysena ir lankstumo žingsniai – gebėjimas sustoti, įvertinti, pabandyti kitaip ir pasimokyti iš klaidos – yra tikrasis atsparumo pamatas.
Ar šį psichologinį lankstumą įmanoma išsiugdyti?
Taip! Ir tai prasideda daug anksčiau, nei dažnai manome.
Kaip teigia G. A. Bonanno, pamatiniai problemų sprendimo ir reflektyvaus mokymosi įgūdžiai formuojasi jau ankstyvojoje vaikystėje:
- Ikimokykliniame amžiuje vaikai natūraliai gali keisti problemų sprendimo būdus, kai senieji nepasiteisina. Šis lankstumas tiesiogiai siejasi su gebėjimu kurti naujas emocijų reguliavimo strategijas.
- Mokykliniame amžiuje formuojasi metapažinimas – gebėjimas stebėti ir suvokti savo paties mąstymo procesus.
- Paauglystėje šis sąmoningumas jau leidžia tikslingai pertvarkyti savo mąstymą, keisti elgesio strategijas ir koreguoti veiksmus.
Kiekvieną dieną dirbdama su vaikais, jų tėvais ir pedagogais, matau, kaip mažais žingsneliais, per refleksiją ir saugią erdvę, galime padėti vaikui išbandyti kitokį elgesio būdą nei tas, prie kurio jis yra įpratęs.
Didžiausias stebuklas įvyksta tada, kai vaikas išdrįsta pasielgti naujai, pamato visai kitokį – pozityvų – rezultatą ir jo akyse sužimba džiaugsmas: „Man pavyko!“ Būtent tą akimirką gimsta pasitikėjimas savo jėgomis ir žinojimas, kad ateityje kilus sunkumams jis vėl ieškos išeities, o ne pasiduos.
Jei norime užauginti emociškai atsparius, sunkumų nepalaužiamus žmones – lankstų mąstymą turime pradėti puoselėti nuo pat mažų dienų: leisti klysti, skatinti reflektuoti ir kaskart klausti: „O ką galime pabandyti kitaip?“
Ar pastebite, kaip jūsų vaikai ar ugdytiniai reaguoja susidūrę su kliūtimi – ieško naujų būdų ar linkę kartoti tą patį elgesį?
Su meile, Sigita
