Vakar, besisukdama tarp Venecijos kanalų ir ieškodama ikimokyklinio ugdymo kontekstų bei darželių, užsukau į vieną jaukią, ramią kavinukę. Kadangi žmonių buvo nedaug, pavyko nuoširdžiai pasikalbėti su aptarnaujančiu padavėju. Pasirodo, jam 60 metų ir jis – dviejų dukrų tėtis.
Pokalbis greitai pasisuko link to, kas man rūpi labiausiai – kaip per dešimtmečius pasikeitė tėvų požiūris į vaikų ugdymą ir elgesį. Jo žodžiai mane privertė giliai susimąstyti: „Kai aš buvau vaikas, jeigu mokytoja tėvams pasakydavo, kad mokykloje pasielgiau negražiai su draugais ar mokytojais, namuose gaudavau barti, o kartais – ir beržinės košės. Šiandien viskas kitaip: jei mokytojas praneša, kad vaikas elgėsi netinkamai, tėvai, grįžę namo, išklausinėja atžalą, o tuomet skuba į mokyklą „auklėti“ mokytojų, kitų vaikų bei jų tėvų.“
Vaiko elgesys dažnai nebevertinamas ir nebeanalizuojamas – vaikai tapo aklai ginami. Šis pokalbis padėjo suprasti, kad panašios tendencijos vyrauja tiek Lietuvoje, tiek Italijoje. Tas atviras pokalbis atskleidė svarbią įžvalgą, kuri paremta kokybiniu tyrimu, kad tendencija nepriklauso nuo geografinės padėties ar valstybės. Panašūs auklėjimo iššūkiai ir pokyčiai šiandien vyrauja visoje Europoje. Štai ir atradau, kol kas vieną, mus, tėvus, vienijančią giją tarp Italijos ir Lietuvos.
Kai aplinka tampa didžiausia mokytoja
Išėjusi iš kavinukės stebėjau iš mokyklos grįžtančius vaikus. Kaip ir pas mus, jie džiaugėsi laisve: juokavo, garsiai kalbėjo, lengvai apsistumdė. Tačiau stebint juos mano viduje kilo keista įtampa. Jie žingsniavo Murano ar Venecijos kanalų pakrantėmis, lengvai, net nežiūrėdami vienas į kitą, pasistumdydami ant vandens krašto. Jiems tie kanalai – kasdienybė, namai, įprasta erdvė. O man stebint juos kilo didžiulis nerimas ir vidinė įtampa, kad kuris nors iš jų gali į juos įkristi.
Ir tuomet man toptelėjo mintis – visiškai kitaip išjaučiau itališkąją edukaciją. Pirmiausia vaikas čia mokomas išbūti ramiai ten, kur jis yra, pažinti šalia esančius ir jį supančią aplinką. Juk reikia išmokti saugiai ir harmoningai gyventi pasaulyje, kur nėra mums įprastų asfaltuotų kelių, o pagrindinis susisiekimas vyksta upe! Čia yra mokyklų, kur paauglius moko vairuoti gondolą, o ką tu šiais įgūdžiais darytum Lietuvos mažame miestelyje? Ir kai tu suleidi savo gimtinėje šaknis nuo pat mažens, kai perimi tėvų maisto gaminimo tradicijas, gyvenimo ritmą toje vietoje, kurioje esi, tai tampa automatiniais įpročiais. Tai tampa žmogaus gyvenimo būdu, asmens tapatybės dalimi. Iš šono atrodo taip paprasta ir grakštu, tačiau gyventi salose ir keliauti laivais – toks pat kasdienis įgūdis, kaip mums vairuoti automobilį. Ir jeigu mums staiga, be pasiruošimo tektų apsikeisti gyvenimo vietomis, mes nemokėtume išgyventi ir mums tai būtų svetima, sunku, o kai kuriais atvejais ir neįmanoma be kitų pagalbos. Tad sugyvenimas sus kitais toje, vietoje, kurioje esi tampa labai svarbu įgūdžiu.
Skaityti aplinką ir saugoti save
Šie apmąstymai leido man dar giliau pajusti vietinio ugdymo ir šeimos edukacijos prasmę. Kaip svarbu, kad vaikas pirmiausia tėvų namuose jaustųsi saugus ir mylimas, o tuomet jau galėtų mokytis prisitaikyti ir gyventi toje aplinkoje, kurioje gimė.
Kokie skirtingi įgūdžiai reikalingi gyvenant skirtingose pasaulio vietose! Ten, kur gimstame, aplinka mums tampa artima, mes išmokstame ją „skaityti“. Prisiminiau pasakojimus, kaip vaikai iš tėvų žingsnių už durų suprasdavo, kokios nuotaikos grįžta mama ar tėtis, ir tiksliai žinodavo, ką daryti – bėgti slėptis, palaukti ar ruoštis „beržinei košei“. Tokie savisaugos instinktai puikiai išlavėja ir padeda išgyventi sudėtingose situacijose, tačiau kūnas ir smegenys prisimena viską. Vėliau, net ir pasikeitus aplinkybėms, kūnas vis tiek reaguoja į įtampą taip pat.
Žmonių santykiai, elgesio motyvacija ir kultūriniai kontekstai yra begaliai įdomi erdvė tyrinėjimams. O geriausios įžvalgos, pasirodo, gimsta ne kabinetuose, o papintuose pokalbiuose su vietiniais – ramioje Venecijos kavinukėje, stebint pasaulį pro kanalų bangas.
Su meile,
Sigita
