Tiems, kuriems švietime ir vaikų auginime svarbiausias išorinis įvaizdis – puošniais rūbais pasidabinę darželinukai, pradinukai ar miesto gatvėmis iškilmingai žygiuojantys mokiniai, – dažnai būna sunku suvokti tikrojo, ugdomojo žodžio vertę. Tokiems žmonėms žodžiai yra beverčiai: jais galima svaidytis į kairę ir į dešinę vien tam, kad nuramintų savo vidinį „emocinį kirminą“ ar kilstelėtų savo savivertę. Ji yra tokia žema, kad žmogus pats sau pasijunta vertingas tik pažeminęs kitą ar privertęs jį pasijausti nepatogiai. Kai vidinis sužeistumas yra toks gilus, žmogus tik taip sugeba išgyventi šiame pasaulyje. Ir įsivaizduokite, kokios pasekmės laukia aplinkinių, jeigu toks požiūris vyrauja ugdymo įstaigos, švietimo skyriaus, miesto ar net šalies vadovo lygmenyje. Tuomet tikrą pridėtinę vertę vaiko ir suaugusiojo gyvenime kuriantis edukacinis žodis tiesiog neturi galimybės pasiekti tų, kuriems jis gyvybiškai reikalingas.
Vieną akimirką išgirsta, tarsi tarp kitko man mesta frazė – „tai yra tik žodžiai“ – giliai įsmigo į širdį. Nors ištarta prabėgomis, ji skaudina iki šiol. Viliuosi, kad šis tekstas taps išsilaisvinimo tašku nuo viduje vis dar rusenančių emocijų, kurios atgyja prisiminus šią akimirką. Tikiuosi, kad šis straipsni kai kam padės atpažinti ir įveikti savo emocijas, kylančias prisiminus skaudinančius kitų žodžius. O man pačiai, straipsnio rašymas, padės išbūti su tuo, kas skauda, ir paleisti tuos jausmus, kad pats įvykis taptų tiesiog faktu, skatinančiu mane augti ir kalbėti dar garsiau. Mano patirtis sako, kad žodžiai nėra beverčiai: jie kiekvieno žmogaus gyvenime kuria svarbias emocijas, verčia mąstyti, formuoja mąstymo kryptį, suteikia drąsos veikti arba, priešingai, žmogų nugalina, padaro jį „patogų“, įbaugintą ar įstumia į dar kitokius vaidmenis. Tad žodis yra vienas pagrindinių įrankių, veiksmingiausiai veikiančių vaikų ugdymo procesus.
Taip, žodžiai yra „tik“ žodžiai. Tačiau vienam jie gali tapti sunkia, visą gyvenimą slegiančia kupra, o kitam – suteikti sparnus. Įsivaizduokite vaiką, kuris nuo pat gimimo girdi tik tą „kuprą auginantį“ žodžių srautą: neapgalvotus komentarus, riksmą, mato nepagarbius suaugusiųjų žvilgsnius. Ką daro toks vaikas? Jis užsisklendžia savyje arba pradeda gintis kumščiais, kad bent taip pajėgtų išbūti su savimi ir savo gniuždančiais jausmais.
Jei į vaiką nuolat skrieja beprasmiai, žeidžiantys žodžiai ar pakeltas tonas, tai nėra tik suaugusiųjų nuovargio išraiška. Tai klyksmas apie tai, kad iš nežinojimo, savirefleksijos ar kompetencijų stokos mes nebekuriame kokybiško ryšio su vaiku. O juk būtent autentiškas, pagarbus ryšys yra bet kokios edukacijos pamatas. Be šio ryšio nėra jokio ugdymo – yra tik iliuzija arba forsuota dresūra. „Ar tikrai visada ir visiems yra lengva išbūti šalia mūsų?“ – tai klausimas, kurį kiekvienas turime sau užduoti nuolat. Ir, žinoma, atvirai reflektuoti: kas vyksta mano viduje? Kokias jausmų, emocijų bei minčių lavinas išgyvenu ir ką su visu tuo darau?
Kasdien dirbdama su vaikais ir tėvais matau, kaip neatsargūs suaugusiųjų žodžiai žaloja ir kiek daug asmeninio augimo gali atnešti laiku ir vietoje ištartas, palaikantis žodis. Tačiau tam, kad ištartum tą tinkamą žodį, reikia milžiniško darbo su savimi. Kiek daug knygų turi perskaityti, išanalizuoti ir iš tiesų suprasti reiškinių sąsajas, perprasti ir išmokti perteikti edukacinės pagalbos subtilybes! Kiek laiko turi skirti, kad pažintum žmones, jų stiprybes bei silpnybes ir atrastum, kaip prie jų prieiti! Turi nuolat stebėti, analizuoti ir ieškoti būdų, kad žmogus pats panorėtų spręsti savo problemas.
Būna, kad su vaiku ar šeima dirbi metus, išbandai dvidešimt skirtingų metodų ir, atrodo, jau norisi nuleisti rankas. Bet nepasiduodi. Išlauki to vienintelio momento, užduodi tinkamą klausimą ir staiga pamatai, kaip pasikeičia žmogaus kūno kalba. Jis išgirdo. Tą akimirką užsikuria jo vidinė motyvacija keistis, ir tu supranti – didžiausias darbas jau padarytas. Bet kiek pastangų ir sistemingo darbo reikėjo iki tos sekundės!
Net ir tuo atveju, jeigu šeimos emocinių ar socialinių resursų nepakanka, mokytojai bei švietimo pagalbos specialistai gali pakeisti vaiko likimą. Reikia tik tikro noro padėti, profesinės kompetencijos ir gebėjimo matyti platesnį kontekstą, tikslingai atliepiant vaiko raidos poreikius.
Ugdymo įstaigų vadovai, siekiantys ugdymo kokybės ir vertinantys tvarius, pagalba bei pasitikėjimu grįstus santykius, puikiai supranta prasmingo žodžio galią. Jie nuolat ieško būdų, kaip įgalinti pedagogus kurti autentišką ryšį su kiekvienu vaiku. Jei mokytojui trūksta šių įgūdžių, vadinasi, jam tiesiog reikia tikslingos pagalbos stiprinant savo kompetencijas.
Santykių vertę suvokiantis vadovas skatina komandos savistabą, todėl renkasi mokymus, padedančius gilinti ryšį su vaikais. Tai įdomus fenomenas: kai vadovas pasitiki bendruomene, tariasi ir įsiklauso, pedagogai kur kas atviriau priima edukologų idėjas ir randa joms atgarsį savo širdyse. Dirbti su tokia smalsia, kuriančia bendruomene lektoriui yra didžiulė dovana.
Deja, pasitaiko ir atvirkščiai. Kartais vadovai nori permainų, tačiau pati bendruomenė joms dar kurčia, nes trūksta vidinio atvirumo. O kartais bendruomenė stiebiasi aukštyn, bet pats vadovas tampa stabdžiu pedagogų asmeninėms ūgtims. Tokiomis sąlygomis augti visai komandai be galo sunku – tik patys atkakliausi atlaiko pasipriešinimą ir toliau tobulėja.
Būtent todėl mums visiems taip svarbu pažinti save, matyti platesnį kontekstą ir nepamesti pačios esmės – padėti vaikui užaugti harmoninga, savimi pasitikinčia asmenybe.
Bendraudami su vaikais, mes turime tik du pagrindinius įrankius – žodžius ir veiksmus. Jais perduodame savo patirtį, vertybes, elgesio ribas ir pasaulio suvokimą. Svarbiausia, kaip mes tai darome: su atjauta, empatija ir pagarba, ar remdamiesi vien galia. Kad pajaustum, kuo šiandien kvėpuoja vaikai ir tėvai, privalai nuolat atnaujinti žinias, sekti naujausius neuromokslų bei psichologijos tyrimus ir mokytis atpažinti gilesnes kasdienio elgesio priežastis.
Žmogaus kalba yra nepaprastai galingas įrankis. Tik mes patys nusprendžiame, kokie žodžiai išskris iš mūsų lūpų ir kokias mintis įsileisime į savo galvą. Mūsų mąstymas lemia, ar pasirinksime vienas kitą auginančius, ar gniuždančius žodžius. Tad prisiimkime atsakomybę ir rinkimės tuos žodžius, kurie kuria tikrąjį ryšį ir prasmę bei pridėtinę vertę šalia esančių žmonių gyvenimuose.
Su meile, Sigita
