Šiemet parodoje „Mokykla 2015“ daug dėmesio bus skirta tėvams, jų vaidmeniui ir įsitraukimui į vaiko ugdymo(si) procesą. Taip pat bus akcentuojamos Z kartos, jos santykių su tėvais bei mokytojais ypatybės, mokytojo profesijos svarba. Bus pristatytos alternatyvios ir tradicinės ugdymo priemonės, dar mažai kam Lietuvoje girdėtas naujas STEAM ugdymo metodas.
Kaip pastebi Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centro psichologė Aida Šimelionienė, daugelio pastarojo dešimtmečio tyrimų rezultatai rodo, kad kuo anksčiau ir aktyviau tėvai įsitraukia į vaiko ugdymo(si) procesą, tuo geresnių mokymosi rezultatų pasiekia jų vaikai. Todėl šiandien vienu iš svarbių švietimo tikslų tampa siekis didinti tėvų dalyvavimą ir įsitraukimą į jų vaikų ugdymo procesą. „Džiugina tai, kad šiandien vis daugiau tėvų gana aktyviai dalyvauja vaikų ugdyme keisdami nuostatą, kad tai yra tik pedagogų ir mokyklos rūpestis. Tačiau tiek pedagogai, tiek ir tėvai vis dar mokosi, kaip tinkamai ir efektyviai įsitraukti į šį procesą ir padėti savo atžaloms“, – teigia psichologė A. Šimelionienė.
Psichologė pabrėžia, kad dar iki vaikui pradedant lankyti mokyklą, tėvai turėtų pradėti ruošti vaiką naujam jo gyvenimo etapui – gyvenimui ir mokymuisi už šeimos ribų. Iš anksto reikia ugdyti tokius vaiko įgūdžius, kurie padėtų jam mokytis, tinkamai elgtis, spręsti iškilusius sunkumus savarankiškai. Itin svarbu, kad prieš eidamas į mokyklą, vaikas būtų mokomas išreikšti savo ir suprasti kitų jausmus, kontroliuoti savo elgesį, įgytų tam tikrų savarankiško darbo įgūdžių. Kai vaikas pradeda eiti į mokyklą, tėvams tenka dar viena funkcija – bendradarbiauti su pedagogais, siekiant užtikrinti vaiko saugumą, gerą emocinę savijautą mokykloje, o kartu ir gerus mokymosi rezultatus.
Rimtas signalas tėvams – kitoks vaiko elgesys mokykloje
Vakarų Lietuvos tėvų forumo pirmininkė Kristina Paulikė sako, kad turbūt ne kartą tėvams teko išgirsti iš mokytojų apie „kitokį“ (ne tokį, koks jis žinomas šeimoje) jų vaiką. Taip yra todėl, kad tėvai nepakankamai dėmesio skiria vaikų poreikiams identifikuoti, neįsiklauso, neišgirsta, nemato, nesidomi jų savijauta, svajonėmis, veiklomis. Jei vaikas skirtingai elgiasi namuose ir mokykloje, tai jau yra rimtas signalas tėvams, kad jie turi susirūpinti ir vaikams skirti daugiau dėmesio nei iki tol skyrė. Į pagalbą visada gali ateiti pedagogai, su kuriais problemos būtų išspręstos žymiai lengviau.
Kaip teigia K Paulikė, niekam ne paslaptis, kad vaikai bendravimo kultūrą ir elgesį perima iš tėvų. „Jei tėvų elgesys nėra tinkamas, tai nereikia stebėtis ir vaikų elgesiu. Vaikai susitinka vieni su kitas ir jei, kuris nors iš jų atsineš ne visai tinkamą elgesio modelį, tai toks elgesys darys įtaką ir kitų vaikų elgesiui. Tuomet ugdymo įstaigoje užsisuka problemų ratas – patyčios, konfliktai, mokyklos nelankymas, priklausomybės“, – įsitikinusi K. Paulikė, pridurdama, kad švietimo sistemoje ji mato didelę spragą – ugdymo procese šeima nėra matoma kaip visuma, kurioje yra ir tėtis, ir mama, ir vaikai, ir seneliai. Jei problemų turi šeima, jų turi ir vaikas, o tada jau ir klasė, ir mokykla.
„Ne tik tėvai turi rodyti iniciatyvą ir domėtis vaiko mokyklos gyvenimu, bet ir mokykla turi kviesti tėvus bendradarbiauti, įtraukdama juos ne tik į vaiko mokymosi proceso stebėjimą, bet ir į įvairias prevencines veiklas, padedančias užtikrinti vaiko gerovę ir geresnę savijautą mokykloje“, – tvirtina psichologė A. Šimelionienė.
Studentai mokomi būti atsakingais tėvais
Tuo tarpu Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Socialinės edukacijos fakulteto Socialinio ugdymo katedros vedėja doc. dr. Sigita Burvytė teigia, kad jų universitete studentų tėvai pakankamai aktyviai dalyvauja universiteto mokymosi procese, o jų studentai studijų metu yra ugdomi atsakingai žiūrėti į tėvų pareigas. „Mūsų studentų tėvai turi visas galimybes apsilankyti atvirose paskaitose, kurių temos ir visa kita svarbi informacija yra skelbiama viešai. Paskaitų metu vyksta įvairios diskusijos, vėliau – jų aptarimai“, – sako S. Burvytė. LEU atstovė pabrėžia, kad jų aukštosios mokyklos studentai turi daug įvairių saviugdos ir saviraiškos galimybių. Pavyzdžiui, studentai gali pasirinkti vieną iš laisvai pasirenkamų dalykų – pozityvioji tėvystė. Studijuodami šį modulį studentai geriau pažįsta save, savo tėvus ir įgytas žinias praktiškai taiko net savo šeimoje. Tokie studentai dažnai savo asmeniniu pavyzdžiu įkvepia tėvus pažinti save ir savo tarpusavio santykius.
Kontroliuoti ar pasitikėti savo vaiku?
„Esu dėkinga savo tėvams, kad kai mokiausi ir studijavau jie nesikišo į mano mokymosi procesą, tokiu būdu man suteikdami visišką laisvę. Toks jų pasirinkimas tuo metu man įrodė, kad jie tiesiog pasitiki manimi. Pavyzdžiui, žinios apie mano netinkamą ar hiperaktyvų elgesį mokykloje jų nepasiekdavo, todėl jie galėjo ramiau gyventi. Buvo laikas, kai mokiausi ir labai gerai, ir tik neblogai. Galbūt tėvų nuolatinis kišimasis į mano mokymosi procesą būtų kažką pakeitęs, bet turbūt nebūčiau dabar ten, kur esu. Nesakau, kad mano tėvai visiškai nesidomėjo mano akademiniu gyvenimu, domėjosi, tik per daug nesibrovė į mano erdvę ir tiesiog leido laisvai kurti bei ieškoti savęs“, – pasakoja Jolita Vaitkutė, vienintelė menininkė Lietuvoje, piešianti neįprastomis priemonėmis – maisto produktais.
Jaunoji dailininkė, kuri parodos lankytojams kalbės apie kūrybiškumą ir jo valdymą taip pat pabrėžia, kad nebūtinai visi tėvai turėtų būti tokie, kaip jos. Kiekviena šeima yra unikali, kiekvienoje vyrauja vienoks ar kitoks auklėjimo principas. Vieniems vaikams tikrai reikia kontrolės, nuolatinio tėvų buvimo šalia, jų patarimų, o kitiems – atvirkščiai, tereikia tik laisvės ir pasitikėjimo.
Pranešėjos A. Šimelionienė, K. Paulikė, S. Burvytė dalyvaus šiemet parodoje „Mokykla 2015“ pirmą kartą organizuojamoje tėvų konferencijoje „Tėvai – pokyčių jėga ir ugdymo partneriai“. Ji bus skirta tiems, kuriems svarbu būti ne tik mylinčiais ir rūpestingais tėvais, bet ir aktyviais švietimo bendruomenės nariais. Konferencijoje bus kalbama apie tėvų ir mokyklos bendradarbiavimą, apie tėvų indėlį kuriant atsvarą patyčių kultūrai, apie tėvų galimybes geriau pažinti vaikų gebėjimus, realizuoti savo lūkesčius. Konferencijos metu tėvams bus sudaryta galimybė mažose grupėse aktyviai pabendrauti su pranešėjais, pasidalinti savo idėjomis, pasikeisti patirtimi.
Manau, kad labai svarbu tėvams aktyviai dalyvauti savo vaikų ugdymo procese. Ne visiems vaikams būtina griežta kontrolė, tačiau nuoširdus tėvų domėjimasis jo pasiekimais mokykloje, ar žinių patikrinimas, kad ir žaidimo forma, yra būtinas. Nė vienam mokytojui, niekada taip nerūpės svetimo vaiko pasiekimai, kaip tai turi rūpėti tėvams.
Ugdymo, domėjimosi kelias prasideda nuo šeimos ir namų. Dėl to tėvų vaidmuo tinkamai bendraujant su vaikais atveria duris į pilnavertišką gyvenimą. Jei vaikas (mokinys) namuose jaučiasi pilnavertiškai, jaukiai, juo rūpinasi, myli – tai ir, be abejo, vaikas išsiugdys savyje mokymo smalsumą. Svarbu ir tai, kaip tėvai pristato vaikui ugdymo(ši) procesą, ar moka sudominti ir tinkamai pateikti mokyklos vaidmenį gyvenime. Mokinio mokymo(si) efektyvumą lemia jo pilnatvės, jaukumo , šilumos jausmus. O juk būtent visa tai ateina iš šeimos, ypač iš tėvų sukurtos aplinkos namuose, vaiko širdyje… Tėvai yra pirmieji vaiko mokytojai, o ir viso gyvenimo mokytojai. Namų aplinka turi užtikrinti vaiko domėjimąsi pasauliu ir noro mokytis. Be abejonės visas krūvis neatitenka tik tėvams. Efektyvus ugdymas priklauso nuo tinkamo bendravimo ir bendradarbiavimo tarp mokinių, tėvų, mokytojų, mokyklos darbuotojų ir vaikų draugų.
Išties prie vaiko ugdymo turi labai daug prisidėti tėvai. Nuo pat mažens jį mokyti vertybių, mandagumo, pagarbos, sąžiningumo bei elementaraus pažinimo su gyvenimu, istorija, gamta, muzika, menais. Aš savo vaiką nuo mažens mokinau disciplinos, bet tuo pačiu leidau jam būti vaiku. Negaliu žiūrėti į tuos tėvus, kurie kontroliuoja mažus vaikus, kad jie net su kitais vaikais negali kalbėtis. Bet ir nesuprantu tokių tėvų, kurie tik sulaukia kada vaikas pradės vaikščioti, atiduoda jį į darželį ir viskas, o su juo po to darželio nieko neveikia. Mažo vaiko gyvenimas yra nuolatinis augimas. Tai prie esmės, kad aš savo vaiką vedžiau dar po darželio į būgnų pamokas, Nes būgnų pamokos padėjo vaikui pavargti, bet tuo pačiu jis susidomėjo, daug lengviau įsimena ritmą, ir šiaip yra mažiau išsiblaškęs 🙂 Tai va, tėveliai, rūpinkites savo vaiko morale ir vertybėmis nuo pat pradžių ir nekaltinkit mokytojų, kad joms čia viskas blogai ir t.t o jūsų vaikas yra puikiausias, kadangi kaip ir sake Marta pirmieji vaiko mokytojai yra tėvai. Tad pradėkim nuo savęs 🙂
Tėvai privalo domėtis, kaip sekasi jų vaikui. Bet dažna problema yra ta, kad ugdymo įstaigos ne visai noriai įsileidžia tėvelius: nenori įsileisti jų veiklų metu, retai nori rengti bendras veiklas su vaikais. tėvelių nuogąstavimus padėtų įveikti ugdymo įstaigų atvirumas ir suteikiama galimybė tėveliams pamatyti, kas ir kaip vyksta mokyklose, darželiuose.
Aišku, kaip patirtis rodo, dažniausiai tų vaikų, kurie turi tam tikrų sunkumų, tėveliai yra reti svečiai mokymo įstaigose (ypač vyresnių klasių moksleivių). Kur problema? Pedagogai rengia susirinkimus, laukia tėvelių, o jie, būna neateina metų metais (ir tai yra tiesa). Dar pati būdama mokinė pastebėjau ir dažnai iš mokytojų girdėdavau, kad į mokyklą ateina tie tėveliai, kuriems nelabai ką ir yra pasakyti… bet kodėl neskiriamas pakankamas dėmesys toms šeimoms, kurios turi problemų? Ar tikrai visad, kai tėvai nesidomi vaikais, reiktų taip lengvai numoti ranka?
Tevai, tai te zmones kurie privalo kontroliuoti savo vaika, niekas kitas kaip tevas ar mama gali padeti spresti tam tikras vaiko problemas. Tevai tai pirmas ir reiksmingiausias pavyzdis tolimesniam gyvenimui.