Vienintelis būdas išeiti iš užburto vartojimo rato – duoti vaikams mažiau pinigų, pramogų, daiktų bet skirti daugiau laiko.
Vaikams labiausiai reikia tėvų laiko ir dėmesio
Visa žmonijos istorija – tai vartotojų ir kūrėjų kova už pirmųjų sukurtą gėrį. Kas mes esame – vartotojai ar kūrėjai, lemia tai, kokį elgesio modelį vaikystėje mums suformavo tėvai. Jeigu tėvai ir artimiausia aplinka mus išmokė kūrybos, tai mūsų vartojimo poreikis bus minimalus. Tačiau, jei kūryba ir prasminga veikla mums – antraeilis dalykas, matyt, daugiausia savo laiko skirsime vartojimui.
Jeigu kūrybingi tėvai geba materialiai aprūpinti savo vaiką iki gilios senatvės, tai, ko gero, gali jo kūrybingumu nebesirūpinti?.. Bet kas tokiu atveju pasirūpins vaikaičiais? Matyt, derėtų labiau rūpintis savo atžalų kūrybingumo raiška ir neskubėti tenkinti vartotojiškų užgaidų.
Norint sudominti vaiką kokiu nors kūrybiniu procesu, reikia tam skirti daug dėmesio ir laiko ir dar pačiam būti kūrybingam. Ne veltui liaudies išmintis sako, kad obuolys nuo obels netoli krenta… Todėl tikėtina, kad tik kūrybingi tėvai išaugins kūrybingus vaikus: juk negali vaikui duoti to, ko pats neturi.
Gyvenimo tikrovės vaizdai
Ne visi esame visapusiškai kūrybingi, bet suvokdami, kad vaiką reikia lavinti, galime pasitelkti specialistus, o patys dirbti savo mėgstamą darbą ir kurti materialinį pagrindą savo atžalų kūrybingumui reikštis. Tai teoriniai apmąstymai, o kaip iš tiesų atrodo mūsų gyvenimo tikrovė, galima pamatyti savaitgalį užsukus į prekybos centrus, kur galime pastebėti jaunas moteris, sėdinčias ant suoliukų ar kavinėse gurkšnojančias kavą, o šalia pūpsančius pirkinių maišelius.
Kažkur netoliese, namų apyvokos ar kituose skyriuose, jauni mamos ir tėčiai ginasi nuo vaikų zirzimo: vienas vaikas tempia nevilties apimtą mamą į parduotuvę pažiūrėti naujausios pulteliu valdomos mašinos, kitas susierzinęs šaukia, kad tėtis ar mama nenupirko norimo žaislo, o dar vienas mažylis įnirtingai purtomas dailiai apsirengusios, bet labai įniršusios mamos… Tai kone kiekvienam tėvui ar mamai pasaulyje pažįstami vaizdai.
Gyvename vartotojiškame pasaulyje
Apsipirkinėjimas tampa panacėja nuo visų negalavimų. Apsipirkimas nebėra priemonė tikslui pasiekti, jis tapo pačiu tikslu. Vartojimas tapo kone pagrindiniu šiuolaikinių vaikų vaikystės bruožu. Rezultatas – vaikai yra visaverčiai vartotojai: atpažįsta prekių ženklus, tiki, kad jų apsipirkinėjimo užgaidos bus patenkintos, jų žodis svarbus šeimai tariantis dėl išlaidų – pradedant atostogų planavimu ir baigiant sofos pirkimu.
Kodėl tai vyksta?
Gana akivaizdu, kad verslas taikosi į vaikus, siekdamas didinti pelną. Bet priežastys, kodėl tėvai pasiduoda vartotojiškumui, sudėtingesnės ir prieštaringesnės.
Pirma priežastis – noras pasirodyti. Mūsų atžalos labiau nei kada nors anksčiau tapo priemone mūsų statusui, turtui ir skoniui demonstruoti.
Antra – plaukimas pasroviui. Jei kažką vartoja kitų tėvų vaikai, kodėl to paties negali turėti ir mano vaikas? Svarbus ir bendraamžių spaudimas. Esant kompanijoje, kai vaikų zyzimui pasiduoda vienas tėvas, tada ir kitiems sunkiau atsilaikyti.
Trečia – troškimas suteikti vaikams visa, kas geriausia, ir tėvų noras padaryti vaikus laimingus. Jeigu apsipirkinėjant mūsų veidus nušviečia šypsena, kodėl turėtume atimti šį malonumą iš vaikų?
Ketvirta – daugelis tėvų jaučia kaltę, kad su vaikais praleidžia per mažai laiko, arba pasiduoda vaikų spaudimui, todėl perka jiems daiktus, kad tai kompensuotų.
Sakyti „ne“ – tik pradžia
Nenorėdami ištarti vaikui „ne“, mes verčiau siekiame piniginės, nei rizikuojame nuliūdinti vaiką arba sukelti sceną. Tačiau sakyti „ne“ tėra pradžia. Turime susidoroti ir su padariniais: riksmais („Tu pati blogiausia mama pasaulyje!“) arba spaudimu („Jei nenupirksi… išmaniojo telefono, niekada su tavimi nebedraugausiu!“). Tokia pagieža pasireikš, nesvarbu, mažai ar daug pirksite, nes vartojimo geidulio, ypač vaikų, neįmanoma visiškai užgesinti – tokią kainą mokame gyvendami pertekliaus laikais…
Tačiau galime pradėti tramdyti tuos norus. Jau ruošiantis į parduotuvę reikia žinoti, ką būtina pirkti, nes antraip, tikėtina, nupirksime tai, ko nereikia. Būtina išmokti atsispirti reklamai. Tas pats taikytina ir vaikams. Jeigu perkamas daiktas yra reikalingas kūrybingumui ar darbiniams įgūdžiams ugdyti, jį perkame tiksliai žinodami, kaip naudosime. Jeigu pirkinys – tik malonumui, tai privalu, kad vaikas jį gautų pelnytai.
Kaip galima sustabdyti vartojimo kultūrą?
Vienas būdas – liautis pinigus laikyti laiko ir dėmesio pakaitalu savo vaikams. Kitas būdas – sutramdyti savo apsipirkimo maniją. Žinoma, reikia pradėti nuo savęs, kad savo elgesio savo pavyzdžiu padėtume vaikams užaugti bent iš dalies atspariems materializmo virusui. To turime išmokti visi – ir vaikai, ir suaugusieji. Svarbiau kartu leisti laiką, o ne pinigus.
Suteikdami vaikui „visa, kas geriausia“ iš jo atimame galimybę išmokti, kaip iš to, ką turi, sukurti geriausia. Tai būdinga visiems vaikystės aspektams, bet ypač – nardymui vartotojiškoje kultūroje. Išlepintas vaikas gali išaugti į nemokantį elgtis su pinigais suaugusįjį, kuris pirmiau leidžia pinigus, o paskui galvoja, kaip išgyventi iki dienos, kai gaus atlyginimą. Visame pasaulyje atliekamų tyrimų duomenys rodo, kad pasinėrimas į vartotojišką kultūrą susijęs su depresija, nerimu, valgymo sutrikimais, žema saviverte, narkomanija ir kitomis problemomis (Juliet Schor, 2004).
Vartojimas ne vien lepina
Savaime suprantama, nevaldomas vartojimas ne vien lepina vaikus. Jis taip pat verčia juos greičiau suaugti, šį reiškinį rinkodaros specialistai vadina KAGOY (angl. kids are getting older younger – vaikai anksčiau užauga). Bet ar tai tikrai geras dalykas? Ar turėtume skatinti vaikus anksčiau laiko susidurti su suaugusiųjų problemomis, nuodėmėmis ir baimėmis? Pavyzdžiui, mano vaikai, nugirdę per žinias kriminalinių įvykių pranešimus, vakare klausia, ar durys užrakintos, ar pas mus niekas neįsiverš…
Vaikams iš mūsų labiausiai reikia ir jie nori to, ką mums dažnai sunkiausia duoti: laiko ir dėmesio be jokių išlygų. Vienintelis būdas išeiti iš užburto vartojimo rato – duoti vaikams mažiau pinigų, bet skirti daugiau laiko.
Paversti vaikystę terpe be vartojimo gyvenant vartotojiškoje kultūroje – neįmanoma. Bet atėjo metas nustatyti ribas. Rizikuojame ne vien savo vaikų sveikata bei laime, bet ir planetos ateitimi: žmonija tiesiog nebegali toliau vartoti taip, kaip ligi šiol. Vienintelis pranašumas, kurį turime, – tai, kad vis daugiau žmonių nėra abejingi šiam reiškiniui. Kuo daugiau žmonių tai suvoks, tuo didesnės sėkmės galima tikėtis ugdant vaikų vartojimo kultūrą, padedant jiems suprasti, kad pirkimas yra priemonė įsigyti reikiamų daiktų vaiko kūrybingumui reikštis.
Padėkite vaikams ugdytis norą veikti ir tyrinėti juos supantį pasaulį, kurti ką nors gera sau ir kitiems.
Šaltiniai:
- Hohoré C. Duokite vaikams ramybę. Išvaduokime vaikus iš suaugusiųjų gniaužtų. Vilnius: Metodika, 2012.
- Juliet Schor. Born to Buy: The Commercialized Child and the New Consumer Culture. New York: Scribner, 2004. Apie autorę: http://www.bc.edu/schools/cas/sociology/faculty/profiles/juliet-schor.html
Sutinku, jog šiame vartotojiškame pasaulyje, vis daugėja tėvų, kurie nusileidžia savo vaikams, nesugeba pasakyti „ne“. Ypatingai prieš šventes pastebėjau, jog tėvai parduotuvėse net nebegali suvaldyti vaikų užgaidų ir jiems nusileidžia. Manau, kad bet kuriems tėvams būtu pravartu sužinoti, kaip įmanoma užgaidas tiesiog „apmalšinti“.
Taip. Gyvename sudėtingame pasaulyje, kuriame pinigai yra užvaldę žmonių protus ir jų niekada nebus per daug. Rinkodaros, reklamos kalvė įgavo tokį pagreitį, jog kur bepasisuksi tave užpuls šie velniai, kurie visada turės viliojantį ir akį traukiantį pasiūlymą, kuriam bus „juk taip sunku atsispirti“. Tačiau STOP. Įjunkime galvos mąstymo režimą ir SUVOKIME, jog visų pasaulio gėrybių nenusipirksime, o jei ir stengsimes, tai atneš tik trumpalaikę laimę, kuri tik ir užpildo mūsų nepilnavertiškumo jausmą. O kam save lepinti trumpai trukančiais džiaugsmais, kai į problemas galima pažvelgti iš esmės ir ilgalaikę laimę pagauti niekuo nekainuojančiais dalykais, kaip nuoširdus pokalbis su draugu(e), atėjusi vasara ir visi jos malonumai ar tiesiog megavimasis pabūnant su savimi ir stengiantis suvokti, kas šiame pasaulyje yra teisinga.
Šiuolaikinis gyvenimas yra tikrai labai sudėtingas, tėvai norėdami, kad jų vaikai neatrodytų prastesni už kitus vaikus verčiasi per galvas, pirkdami jiems tai ko jie užsimano, tenkindami jų užgaidas, kompensuodami savo meilę, kad mažai skiria per skubėjimą ir lėkimą jiems laiko, perka kiekvieną daiktą, kad tik vaikui būtų nuo to geriau. Mano galva šiuo metu pasaulis užvaldytas kažkokio materialumo, viskas yra matuojama pinigais, gražiais daiktais, o kur dingo dvasinis pasaulis, juk šimtą kartų manyčiau, būtų geriau su vaiku kartu nueiti į lėlių teatrą, praleisti su juo kuo daugiau laiko bendraujant, nei nuperkant jam kažkokį daiktą.
Labai aktualus straipsnis. Manau, kad reikia mokėti vaikams paaiškinti, kodėl negalima ir nereikia pirkti vienų ar kitų dalykų, kad ne visus žaislus, kurie reklamuojami per televiziją reikia turėti namuose. Tikiu, jog tinkamai ugdomam vaikui pačiu mieliausiu pasaulyje gali tapti ir močiutės megztas meškiukas ar kitoks žaisliukas, o, taip pat, daug žaislų ir kitų reikalingų dalykų vaikas gali pasigaminti su tėvų pagalba – tai gerai, todėl, kad vaikas praleis daugiau laiko kartu su tėvais bei išmoks kūrybingai mąstyti pats. Pritariu straipsnyje pateikiamai minčiai, jog norint sustabdyti vartotojiškumą reikia vaikams skirti ne daugiau pinigų, o daugiau laiko.
Norėdami tinkamai auklėti vaikus, reikia ir patiems tėvams gebėti atsispirti vartotojiškai kultūrai. Matydami vaikai savo tėvus perkant daiktus, paviliotus akcijų, kūrių galbūt nereikia, o jie patys neleis vaikams nieko pirkti, vaikas automatiškai pradės pykti, „kelti ožius“. Jis nesupras, kodėl tėveliai gali pirkti sau norimus daiktus, o jų norai yra ignoruojami. Kiekvienas tėvas vesdamasis vaiką į parduotuvę, turi jam parodyti, kad viskas, kas yra perkama yra būtina ir reikalinga, o papildomi pirkiniai yra sau leidžiami tik įpatingomis dienomis, arba vaikui nusipelnius. Kokį pavyzdį vaikai matys iš pačių savo tėvų, taip jie ir elgsis parduotuvėje.