2017-06-23

Straipsnio autorė:
Lietuvos edukologijos universiteto
Socialinės pedagogikos III kurso studentė
Ieva Gelucevičiūtė

Savarankiškumo ugdymas nuo vaikystės – neatsiejama visavertės asmenybės dalis

Šių metų gegužės 23 dieną Lietuvos edukologijos universitete kartu su socialinės pedagogikos trečio kurso ir socialinės pedagogikos ir etikos antro kurso studentėmis organizavome konferenciją „Kurkime vaikų ateitį kartu“. Vieni pagrindinių konferencijos tikslų, kuriuos išsikėlėme buvo: pristatyti inovatyvius vaiko ugdymui skirtus pranešimus, diskutuoti dėl vaikų ugdymo ir lavinimo siekiant visavertės asmenybės tobulėjimo.

Suprasdama vaiko ugdymo svarbą, suprasdama, kaip svarbu pasirinkti tinkamus metodus, kurie padėtų atskleisti vaiko gabumus, talentus, poreikius, suprasdama, kiek vaiko ugdytojai turi galimybių padėti vaikams atskleisti jų tikrąsias asmenybes, konferencijos pranešimą pasiryžau pasiruošti ir pristatyti pati. Mano tema, kurią gvildenau konferencijos metu buvo: „savarankiškumo svarba ugdant asmenybę“. Šią temą pasirinkau būtent todėl, nes ji tiesiogiai asocijuojasi su mano atradimais, mano siekiais ugdymosi srityje. Būdama jauniausia savo šeimoje jaučiau, jog visada turiu ne tik į ką atsiremti, tačiau ir ko paprašyti patarti, padėti, atlikti už mane, parodyti… jaučiau, jog turiu galimybę ir nebūti savarankiška, nes yra, kas už mane gali padaryti įvairias veiklas, tačiau tuo pačiu metu suprasdavau, jog negaliu pasiduoti aplinkybių daromai įtakai ir turiu viską atlikti pati, bent jau pabandyti, nesvarbu, jeigu ir suklysiu. Juk visi atradimai ir vyksta per bandymus. Labai džiaugiuosi, jog nepaisant aplinkybių, stengiausi kuo dažniau atsidurti nenumatytose situacijose, kurios privertė mane ieškoti kuo racionaliausių ir objektyviausių sprendimo būdų. Esu įsitikinusi, jog asmuo užauga tikra asmenybe tik tuomet, kai nuo pat vaikystės jam yra suteikiamos galimybės atskleisti save, savo prigimtines galias, savo savastį, savo individualybę ir būti savarankišku tiek, kiek tai daryti leidžia tiek vaiko individualūs poreikiai ir asmenybė, tiek amžiaus tarpsnis. Ruošdamasi savo pranešimui siekiau akcentuoti tai, ką svarbiausia psichologai, pedagogai akcentuoja apie ikimokyklinio ir pradinių klasių amžiaus vaikus. Siekiau akcentuoti, kad vaikas vos gimęs savais būdais, savomis galimybėmis jau stengiasi būti savarankiškas ir siekti pirmųjų savarankiškumo žingsnelių, taip pat akcentavau, jog visuomenė turi suvokti, kad vaiką reikia ugdyti būti savarankišku ne tuomet, kai jis pradeda eiti į pirmą klasę, tačiau jau nuo pat jo gimimo. Kalbėdama rėmiausi mintimi, jog jeigu vaikų savarankiškumas yra slopinamas, ateityje jie iš viso praras norą atlikti veiklas patys. Skaitydama pranešimą siekiau orientuotis į metodus, kuriuos galima pritaikyti siekiant savarankiškumo ugdymo.

Visų pirma, pristačiau žaidimą – pirštukines lėles, kuriomis naudodamiesi, vaikai gali sukurti įvairiausius scenarijus ir taip ugdytis tiek savarankiškumą, tiek socialinių įgūdžių, o kur pats lėlės gaminimo malonumas! Jeigu vaikas pats pasigamina žaislą, jis ne tik tampa savarankiškesnis ir atsakingesnis, tačiau ir turi ką branginti – savo paties rankomis pagamintą žaisliuką. Mano įsitikinimu, taip pat labai svarbus ir įdomus metodas – augalų priežiūra. Atsižvelgiant į vaikų norus, poreikius, į amžių, galima užsiimti su vaikais auginant augaliukus: juos prižiūrint, laistant, persodinant, sėjant. Kiekvienas vaikas augalų priežiūroje gali rasti labiausiai jam patinkantį momentą ir jį vis iš naujo kasdien kurti. Mano suvokimu, kad vaikų asmenybės tobulinimas, lavinimas, savarankiškumo skatinimas gali būti įdomus ir žaismingas, naudingas ir inovatyvus, juk visa tai – pamatai, kuriuos padedam susikurti jaunam asmeniui ir tikimės, kad šis laikui bėgant tobulės, sieks vis naujų tikslų, bus atsakingas, o atsidūręs tam tikrose situacijose, išmoks „perlipti“ per save patį ir pats spręsti savo problemas, ieškant joms pačių geriausių ir objektyviausių sprendimų.

Taigi ši konferencija man – didžiulė patirtis tiek asmeninėje, tiek profesinėje srityje, nes organizuodama renginį, ruošdamasi pranešimą apie vaikų savarankiškumo svarbą nuo pat mažens, aš susidūriau su įvairiais iššūkiais: viešuoju kalbėjimu, atsakomybe (renkantis mokslininkų, psichologų straipsnius), gebėjimu inovatyviai ir sumaniai pritaikyti metodus, rekomendacijas, įtraukti konferencijos dalyvius į veiklą, kurios metu jie sužinotų kažką naujo. Kadangi mano pranešimo tema asocijavosi su savarankiškumu, todėl visus šiuos iššūkius ir išbandymus ir priėmiau pati ir savarankiškai. Man, kaip būsimai socialinei pedagogei, tai labai svarbu. Dėkoju dėstytojai, doc. dr. Sigitai Burvytei, kuri buvo mūsų renginio globėja, patarėja, kuri drąsina, skirdama užduotis, kurios neretai tampa iššūkiais, tačiau šie vėliau tampa drąsios bei inovatyvios asmenybės tobulėjimo dalimi.

5 komentarai apie “Savarankiškumo ugdymas nuo vaikystės – neatsiejama visavertės asmenybės dalis

  1. Mokėjimas vaikui pasirūpinti savimi, neatsiejama vaiko raidos dalis. Tėvams reikėtų stebėti vaiko veiksmus, stengtis jį išmokyti savikontrolės (ar gerai išsivalė dantis), bet tuo pačiu nepamiršti mokyti vaikus apie nesaugius dalykus (kodėl negalima žaisti su degtukais)

  2. Šiais laikais maži vaikai nebėra tokie savarankiški kaip seniau, tačiau, negalima to matyti vien blogoje šviesoje. Tiesiog, dabar žmonės yra kitokie. Žinoma, kad ir kitoks, bet savarankiškumo ugdymas yra būtinas.

  3. Manau, vaiko savarankiškumas ir gebėjimas užsiiminėti įvairiomis veiklomis, nebijoti tyrinėti priklauso nuo jau nuo kūdikystės išugdyto prieraišumo tėvams tipo. Tėvai būdami atidūs vaikų poreikiams, jau pirmaisiais gyvenimo metais gali sukurti tvirtą pagrindą vaiko augimo, vystymosi kaip asmenybės ir tyrinėjimo kelyje.

  4. Puikus straipsnis!

  5. Labai patiko mintis, jog vaikui turi būti suteikiamos galimybės atskleisti save, savo prigimtines galias, savo savastį, savo individualybę ir būti savarankišku.

Komentavimo galimybė išjungta.