Baimės – normalus vaikų raidos reiškinys, sako edukologijos mokslų daktarė docentė Sigita Burvytė. Deja, neretai prie to, kad mažoje vaiko širdelėje apsigyventų didelė baimė, nejučiomis prisideda ir tėvai. Atpažinti vaiko baimes, užkirsti joms kelią ar jau užgimusias nugalėti S. Burvytė tėvelius mokė konferencijoje tėvams dėl vaikų „Atsakinga tėvystė“.
Pasak pranešėjos, vaikai realiai ko nors bijoti pradeda tuomet, kai ima kalbėti. Nes tada sugeba pasakyti, kad bijo. Kaip prie vaikų baimių atsiradimo prisideda tėvai? Pakanka jiems prasitarti apie varles „oi, kokios jos baisios“, ir vaikas tai atsimins bei ims varlių bijoti. Drausminkite vaiką „nelipk laiptais, nes baisu – nukrisi“, ir vaikas ateityje bijos vienas jais lipti.
Taigi, anot S. Burvytės, nesunku padaryti išvadą, kad vaikų baimės atsiranda santykyje su kitais žmonėmis ir aplinka.
Ar gali būti, kad vaiko baimes programuojame vos jiems gimus? S. Burvytės įsitikinusi, kad tai, ką vaikas patyrė nuo gimimo iki 2 metų, sunkiausiai pasiduoda korekcijai. Todėl ankstyvajame amžiuje stenkimės mažylį kuo daugiau glostyti, dažniau priglausti, nesiliesti prie jo šaltomis rankomis (pavyzdžiui, pervystant ar perrengiant), o ypač svarbu, kad bent iki metų šalia būtų vienas nuolat vaiką prižiūrintis žmogus. „Tada vaikas ir vėliau nebijos žmonių“, – įsitikinusi docentė.
2-4 metų laikotarpiu ypatinga svarba tenka vaiko ugdymui šeimos aplinkoje. „Jei namuose gyvenama chaotiškai, nesistebėkime, kai taisyklės mokykloje vaikui kels baimę, – sako S. Burvytė. – Tačiau perdėtas taisyklių laikymasis taip pat kelia baimę. Todėl nustatyti taisykles labai svarbu, tačiau tai daryti reikia neperlenkiant“.
4-6 metų amžius – tai sparčiausias vaiko vaizduotės vystymas. Šiuo laikotarpiu labai svarbu, kaip tam tikrose situacijose tėvai atkreipia dėmesį į savo vaiką. Edukologė ragina vaikus girti už konkrečius dalykus, nes priešingu atveju vaiko širdelėje ilgam įsikurs baimė likti vienam, baimė likti be dėmesio. Blogai, jei vaikas giriamas „koks tu gražus“, „kaip dailiai pakėlei ranką“. Taip dažnai elgiasi seneliai, nesusimąstydami, kad pradėjęs lankyti mokyklą anūkėlis nesupras, kodėl į jį nekreipia dėmesio, jis nemokės išklausyti draugo.
Šiuo amžiaus tarpsniu taip pat formuojasi vaiko moralės, savarankiškumo, individualumo ir valios pagrindai. Specialistė pabrėžia, kad labai svarbu pasitikėti vaiku, neatimti iš jo galimybės daug ką daryti pačiam, savarankiškai įveikti savo baimę. Tėvų pareiga – paskatinti vaiką: „Aš žinau, kad tau pavyks“, o vaikui susidorojus su problema, jį pagirti: „Matai, tu sugebėjai, tu įveikei savo baimę“.
„Problemos dažnai atrodo mažos, tačiau jų nesprendžiant jos didėja ir savaime nesisprendžia“, – apibendrina S. Burvytė. Anot jos, ugdytojų pareiga – suteikti vaikams galimybių ugdyti save.
Is tiesu,daznai nuvertini tie pirmoeko vaikystes metai,nes vaikas is ju nieko nepamena,jis dar toks lyg ir nelabai ka suprantantis…. O is tiesu, visos patietys i pasamone labai ilgam isirezia ir turi itakos ateityje….
Pavyzdziui as visa vaikyste turejau didele vandens baime,vandens tellkiniuose nebrisdavau toliau nei iki bambos ir galvos plovimas visad budavo kancia,nes kele siauba vanduo virs galvos. Tik gerokai paaugusi emiau maziau to vandens bijoti.
Pati niekada nesuprAtau is kur ir kodel ta baime kyla. Bet tevai pasakojo,kad kai buvau vieneriu,brolis netycia mane imete i vandeni ir nuo to laiko emiau bijoti vandens… Pati to ivykio atsiminti negalejau,bet jis paliko dideli pedsaka ilgiem metam. Turbut taip su daugeliiu dalyku,kuriuos patiriame ankstyvoje vaiksysteje…..
Be jokių abejonių įvairios baimės kyla dėl suaugusiųjų kaltės, kurie nuo pat ankstyvos vaikystės vaiką gąsdina įvairiomis butybėmis, blogais žmonėmis ir panašiai. Vaikas dar nesupranta, kad yra apgaunamas ir viskuo tiki, o suaugusiam tai yra į naudą ir tai jis daro išskirtinai dėl savo interesų, nes, pavyzdžiui, jeigu neatsakingi tėvai nori vaiką palikti visai dienai vieną namuose, jie gali ji įtikinti, kad jeigu jis tik peržengs slenkstį, tai jį kas nors pagrobs ir pan. Todėl vaikas ir sedės tyliai ir lauks kol sugriš tėvai, bet blogiausia yra tai, kad jeigu namuose pavyzdžiui, kiltų gaisras, toks vaikas nieko neįsileistu ir pasekmės butų tikrai nekokios. Todėl gąsdinti vaikų negalima.
Ir aš iš savo patirties galiu pasidalinti, turiu mažą krikštasūnį. Tėvai taip visur bijojo jį leisti ir kiekvienam žingsnį gąsdino, kad šiuo metu jis bijo visko nuo tamsos iki vabaliukų arba svetimų žmonių. Jis gimė neišnešiotas išgyventi buvo mažai šansų, tačiau jam jau 9 metukai, auga ir vystosi jis sveikai. Tėvai bandė vaiką apsaugoti nuo viso pasaulio, todėl dabar jis sunkiai susiranda draugų ir yra užsisklendes. Mano manymu vaikai kaip gėlės kurias reikia karts nuo karto palaistyti, tam kad ateityje jos galėtu žydėti.
Labai aktuali tema, nes kiekvienas žmogus, o ne tik vaikas ko nors bijo. Iš savo patirties galiu pasidalinti tuo, kad budama 12 prisipažinau mamai, kad bijau tamsos (įsivaizduoju tada, kad namie kažkas slepiasi arba yra ir mane užpuls). Aišku mama mane nuramino, paiškino, kad nieko negali buti, nes namai yra uždaryti, bet ta baime isliko iki dabar. Dar ji papasakojo, kad vaikysteje tam, kad eiciau miegoti gasdino mane, kad po lova gyvena taip anksciau vadinamas ,,goga, pabaisa“. Manau, tai ir yra priezastis, del kuriuos as bijau tamsos, todel suprantu kaip svarbu laiku suprasti vaiku baimes ir ju negasdinti.
Galiu tik pritarti, apmaudu, kad dar dabar, kai kurie suaugusieji (tėvai/globėjai, seneliai, dėdės, tetos ar kt.) vaikams savo „būk geras/ nesikelk iš lovelės, nes ateis baubas/ragana“ ir kt., tai gali suformuoti tamsos ar miego baimę, taip pat esu girdėjusi atvejį, kuomet vaikui atvestam į laidotuves buvo sakoma „nebijok žmogus miega“ ir, deja, vaikas bijodavo užmigti, nes anot jo, neatsikels. Taigi akivaizdu, kokią didelę įtaką vaiko sąmonei gali turėti suaugusiųjų nepasverti žodžiai, todėl, manau, labai svarbu, kad suaugę būtų sąžiningi su vaikais, stengtųsi jiems paaiškinti įvairius dalykus be iškreiptų fantazijų ar meluodami.