Nevertinime vaikų vien už tai, ką jie žino, bet vertinkime už tai, ką vaikai geba padaryti su turimomis žiniomis! Tiek šiuolaikiniai tėvai dėl savo įvairiausių problemų ar netinkamo savo vaikų elgesio kaltina kitus, bet neieško priežasčių savyje, tiek vaikai dėl savo nesėkmių kaltina aplinkinius, bet neanalizuoja savo elgesio ir neužsiima saviugda, o susidūrę su problemomis pirmiausia išspręsti jas bando siekdami pakeisti kitus ar aplinką, bet ne save.
Vaikų mokymosi sėkmę lemiantys veiksniai
Mokymosi sėkmę mokykloje lemia mokymosi programų veiksmingumas, mokymosi aplinka, mokytojų asmeninės savybės, tėvų ir visos šeimos teikiama mokymosi pagalba ir asmeninės vaiko savybės, tokios kaip: noras pažinti, motyvacija mokytis, gebėjimas susieti informaciją, pasitikėjimas savimi, gebėjimas sutelkti dėmesį, gebėjimas keistis bei pritaikyti turimas žinias ir kitos savybės, kurių pagrindai įgyjami dar iki mokyklos. Vaikai nuo pat gimimo kaupia patirtį ir kiekvieno vaiko patirtis labai skiriasi. Ugdomąją aplinką dažniausiai formuoja tėvai, nes nuo kūdikystės didžiąją laiko dalį praleidžia su vaiku.
Sukaupta vaikų patirtis iki mokyklos – lemiamas mokymosi sėkmės veiksnys
Vienas lemiančių vaikų mokymosi sėkmės veiksnių yra jų sukaupta patirtis iki mokyklos. Pasižiūrėkime į bet kurios klasės vaikus – vieniems mokytis yra įdomu, jie turi motyvaciją mokytis ir viskuo domisi, o kiti – ne, jie sprendžia kitas asmenybės problemas.
Teiginį iliustruosiu savo vaikų stebėtu elgesio pavyzdžiu. Kai vasaras leidžiame kaime pas senelius, jauniausias sūnus, kuriam dabar 5 metai, daugiausia laiko praleidžia su seneliu jam talkindamas ūkio darbuose, o jo statusas šeimoje – senelio padėjėjas. Leidžiant žiemos atostogas kaime stebėjau situaciją, kaip mažasis sūnus vadovavo darbo procesui, kuriame dalyvavo ir vyresni 7 ir 8 metų broliai. Mažasis pasiėmęs storą šaką pjūklu ją pjovė, kad galėtų paruošti malkų, o vyresnieji broliai jam talkino, laikydami šaką ir brolio paprašyti pasukdavo reikiama kryptimi.
Tai įrodo, kad domėjimasis ir įgyta patirtis leidžia žinias pritaikyti praktiškai ir net ankstyvoje vaikystėje užimti dominuojančią padėtį. Tai leidžia pasijusti reikšmingam, t. y. patenkinti vieną iš pagrindinių žmogaus poreikių.
Vaikai turi išmokti išsikelti tikslus ir jų siekti savo pastangomis
Ankstesnis pavyzdys rodo, kad vadovauja tas, kuris turi daugiau patirties, o kiti tai supranta ir leidžiasi vadovaujami, nes pasitiki juo, o patys neturi tiek patirties ir bijo ar nenori bandyti. Vadinasi, dėl šioje srityje įgytos patirties mažasis yra pranašesnis už brolius, tai teikia jam pasitikėjimo savimi jausmą, norą dirbti ir išreikšti save šioje veikloje, imtis iniciatyvos, nebijoti suklysti, ugdo gebėjimą vadovauti ir nugalėti kliūtis – mokosi būti laimingas. Tai visas rinkinys savybių, kurių pagrindus vaikas turi įgyti per ikimokyklinę patirtį, tai padės jam mokytis mokykloje. Toks vaikas, pradėjęs lankyti mokyklą, nebijos klausti, jeigu jam neaišku, nebijos bandyti, mokytis ir būti smalsus, gebės pritaikyti sukauptas žinias ir patirtį naujose situacijose.
Labai svarbu, kad vaikas turėtų nuostatas, kad nuo jo paties priklauso ir siekiamas tikslas, ir rezultatas, nuo jo darbo ir visų įdėtų pastangų, o ne nuo kitų; kad jis pasijustų atsakingas už savo mokymąsi. Mes, tėvai, padedame vaikui susiformuoti šias vertybes, kad jis pasirinktų tinkamus tikslus, kurių siekia, būdus ir priemones, kurias taiko siekdamas tikslų, kad tai nežalotų jo paties ar aplinkinių žmonių. Patirtis suformuoja įsitikinimą, kad vaikas viską gali padaryti pats, dėl to atsiranda pasitikėjimas savimi, vaikas nebijo klysti ir net išmoksta mokytis iš savo klaidų. Tai ugdo atsparumą patyčioms – tai prevencija nuo nepasitikėjimo savimi.
Švietimo sistema skatina ar žlugdo vaikų norą pažinti?
Kai kuriose situacijose smalsūs vaikai mokytojams ar kitiems ugdytojams kelia daugiau rūpesčių, daug paprasčiau su paklusniais, neturinčiais klausimų ir netrukdančiais numatytai pamokos veiklai. Jeigu vaikystėje vaikas susidūrė su daugeliu tėvų ar kitų ugdytojų draudimų, kurie užslopino jo prigimtinį pažinimo poreikį, toks vaikas išmoko paklusti arba įvairiais būdais priešintis kitiems. Jis kaip asmenybė neaugo. Atėjęs į mokyklą jis susiduria su sunkumais.
Vaikai, neišmokę prisiimti atsakomybės už savo elgesį ir neturėję galimybės pajausti, kad nuo jų vienokio ar kitokio pasirinkto elgesio priklauso ir rezultatas ar tam tikros pasekmės, ieško, kam gali permesti atsakomybę už savo veiksmus ar sprendimus, pradeda manipuliuoti kitais.
Bet gali būti ir priešingai: kai smalsus vaikas patenka į mokyklos aplinką, kurioje švietimo sistema neskatina vaikų kūrybingumo ir noro pažinti, bet, atvirkščiai, jį slopina, tokie vaikai taip pat susiduria su sunkumais.
Tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų (PISA) rezultatai paskatino šią straipsnio temą
Iš PISA (tarptautinis penkiolikmečių matematikos, gamtos mokslų ir skaitymo gebėjimų tyrimas) ataskaitos matyti, kad pagal mokymosi pasiekimus pirmauja Šanchajaus vaikai. Analizuojant tyrimo rezultatus nuopelnai atiduodami Šanchajaus švietimo sistemai, bet niekas neanalizuoja to fakto, kad Šanchajuje iki mokyklos lankymo vaikai auga ir kaupia patirtį visiškai kitomis sąlygomis. Šioje šalyje gyvenančių žmonių pragyvenimo lygis yra žemesnis ir vaikų gyvenimo dėsnių pažinimas per sukauptą patirtį yra daug įvairiapusiškesnis nei kitų, labiau civilizuotų, šalių, kur vaikai turi komfortiškesnes gyvenimo sąlygas ir daug ką už juos daro kiti. Ši patirtis neleidžia jiems sukaupti pasitikėjimo savimi patirties, kurią žmogus įgyja veikdamas. Tėvai, daug ką darydami už vaikus, atima iš jų galimybę patirti pažinimo džiaugsmą, išmokti prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir leidžia permesti šią atsakomybę tėvams.
Turime reaguoti į PISA tyrimų rezultatus ir iš esmės padėti savo vaikams
Pagal PISA tyrimą tik 2 proc. Amerikos ir 3 proc. Europos penkiolikmečių pasiekia geriausius matematinio raštingumo rezultatus, įrodę, kad geba suvokti, apibendrinti ir taikyti matematikos gebėjimus tyrimuose bei taikyti įgytas žinias naujomis aplinkybėmis. Šanchajuje tokie mokiniai sudaro daugiau nei 30 proc. Šanchajuje mokinių ugdytojai jau perprato, kad pasaulio ekonomika mokės didesnę premiją už geriausius pasiekimus, ir jau nevertina žmonių už tai, ką jie žino, tačiau vertina už tai, ką žmonės geba padaryti su turimomis žiniomis. Tėvai turėtų tai įvertinti ir atitinkamai auklėti savo vaikus.
Padėti vaikams mokytis būti laimingiems reikia nuo pat vaikystės
Padėkime savo vaikams būti laimingiems ne tenkindami kiekvieną jų norą, o mokydami išsikelti tikslus ir savo pastangomis jų siekti. Savo pastangomis pasiekti tikslai ir rezultatai leis įgyti pasitikėjimą savimi, suteiks laimės pojūtį. To žmogus turi mokytis nuo pat vaikystės, o pagrindiniai pagalbininkai yra tėvai.
Šaltiniai:
- Burvytė Sigita. Pirmosios klasės mokinių adaptacijos mokykloje pedagoginis koregavimas: daktaro disertacija [rankraštis]. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2011.
- Tarptautinių mokymosi tyrimų rezultatai (smm.lt)
- Ar PISA tyrime kinai sukčiauja, ar mes apgaudinėjame patys save? (lyderiulaikas.smm.lt)
Visiškai sutinku. Reikia auginti vaikus ne šiltnamio sąlygomis, juos popindami, lepindami ir pan., bet būtina vaikams iš anksto formuoti požiūrį, jog gyvenimas yra didelis darbas, kuriame reikia daug žinių ir pastangų visose srityse. Todėl privaloma vaikus ugdyti taip, jog jie būtų už kažką atsakingi. Ar tai yra gėlė, kurią reikia palaistyti kartą per savaitę, ar tai yra šuo, kurį reikia pamaitinti, ar per savaitę vaikas porą kartų turi jums padėti išplauti indus ar drauge kepti obuolių pyragą. Visos atsakomybės jausmą auginančios veiklos, ateityje vaikui išugdys be galo daug teigiamų savybių. Tai bus ir rūpestis, ir darbo išmanymas, ir kūrybingumas ir pan.
Labai įdomus straipsnis pats auginu 4 metų sūnų ir jis dažnai pavyzdžiui žaisdamas išmėto žaislus, o po to pats jų nenori gražiai susidėti, tuomet stengiuosi jam paaiškinti, kad viska reikia sudėti pačiam. Žinau, kad nuo vaikystės vaikus reikia mokyti ugdyti patiems atlikti darbus, o ne už juos kad kažkas padarytų, nes taip vaikas pripranta ir nori, kad jam viskas būtų padėta ant lėkštelės. Nors tai labai sunkus ir didelis darbas reikalaujantis iš tėvų daug kantrybės, bet po to manau išaugęs vaikus bus dėkingas, kad pats gali prisiimti atsakomybę, gali pats laisvai reikšti savo mintis, jam nereikės, kad už jį tai kas nors darytų.
Pritariu straipsnyje išsakytai minčiai, jog vienoje ar kitoje srityje įgyta patirtis teikia pasitikėjimo savimi jausmą, norą išbandyti ir atrasti naujus dalykus, kurie taip pat teiktų pasitikėjimą savimi. Būtent todėl ir svarbu skatinti vaikus savarankiškai atlikti įvairius darbus, nesvarbu, kad tėvai juos gali atlikti greičiau ar geriau. Vaikui suklydus ar nepajėgiant atlikti tam tikro darbo – skatinti jį ir motyvuoti bandyti dar kartą, kol jis galiausiai tai išmoks. Tik ugdant vaiko savarankiškumą jis galės įgyti patirties, kuri leis jam jaustis laimingu, svarbiu.
Visiškai sutinku, vaikas turi pats patirti sunkumus ir pasiekiamo tikslo malonumus, nes tai daro jį savarankiškesnį ir atsparesnį aplinkos veiksniams.
Užauginti motyvuotą, darbštų, laimingą vaiką, labai sudėtinga užduotis tėvams. Pritariu autorei, jog tėvai turi kuo daugiau praleisti laiko su vaikais, bendrauti,veikti, dalintis pareigomis, ugdyti nuo pat vaikystės atsakingumą, kantrybę, pasitikėjimą savimi.