Gyvenimo tempui spartėjant, nenumatytiems iššūkiams įvairėjant, ir gausėjant, daugelis žmonių patiria vidinę įtampą, kurią malšina netinkamu elgesiu: nesąmoningu valgymu, psichiką veikiančių medžiagų vartojimu ir kt. Kuo įtampa didesnė, tuo dažniau mums prireikia ieškoti savipagalbos, taip mūsų asmenybės struktūroje įsitvirtina tinkami/netinkami įpročiai. Į suaugusio gyvenimą ateiname iš savo vaikystės, kurioje imlieji raidos periodai yra labai trumpi ir mes mokomės atpažinti ir reikšti savo emocijas, formuojame savo mąstymą bei elgesio įpročius, mėgdžiodami suaugusiųjų elgesį. Vienus supa sveikos gyvensenos pagrindus propaguojantys, sumanūs ir atsakingai su savimi bei kitais besielgiantys suaugusieji, o kitus destruktyviai besielgiantys, emociškai nestabilūs, nesavarankiški ir gyvenimu nesidžiaugiantys suaugę žmonės. Veidrodinių neuronų pagalba vaikai kopijuoja tų suaugusiųjų elgesį, prie kurių labiausiai yra prisirišę. Tad, būdami vaikais, neturime galimybės pasirinkti savo artimiausios aplinkos žmonių, kurie mums daro stipriausią įtaką ir nulemia mūsų likimą, kurdami ugdymosi aplinkos kontekstus.
Būdami suaugusiais, galime keisti savo elgesį, kartu keičiant savo likimą, tik tam reikalingos nemenkos pastangos, protas ir valia. Kas kitiems gaunasi tarsi savaime, nes jie turėjo įkvepiančius, palaikančius, pastaliaujančius ir pagalba paremtus tarpusavio santykius su pačiais artimiausiais savo šeimos nariais ir galėjo ugdyti visapusišką savo asmenybę.
Vaikystėje formuojasi tiek mąstymo, tiek mitybos, fizinio aktyvumo ir emocinės higienos įpročiai. Elgesio įpročiai per laiką formuoja mūsų charakterį, o charakteris tai – žmogaus likimas. Tai, kaip tėvai reaguoja į vaiko ašaras, kaip organizuoja dienotvarkę, kiek joje laiko fiziniam krūviui, miegui, palaikantiems ir į kūrybą orientuotiems pokalbiams, tai nulemia vaiko mąstymo, emocijų valdymo, fizinio aktyvumo ir kitus įpročius. Šie įpročiai tampa pamatu, lemiančiu visą tolesnį gyvenimą, kur vėliau tik bazinių įgūdžių variacijos plečiasi. Todėl tėvai ir pedagogai atlieka itin svarbų vaidmenį, kurie kuria skatinančius sveikos gyvensenos ir tinkamo emocinio reiškimo aplinkos kontekstus.
Fizinės žmogau sveikatos pagrindai – vaikystėje
Jeigu vaikui nuo pat gimimo yra sudaromos sąlygos kuo daugiau judėti ir fiziškai stiprėti, tai jo raumenys pripranta prie fizinio krūvio ir visą gyvenimą norisi fizinio aktyvumo. Jeigu tik gimusiam kūdikiui spenelis nėra įdedamas į burną, bet norėdamas patenkinti savo bazinį poreikį jis turi įdėti pastangų, siekti maisto. Kai jo kaklo raumenų tonusas nėra išvystytas, jam reikia pasistengti, kad pasiektų maistą, bet tai turi būti jam pagal jėgas, su nedidelėmis pastangomis. Tokiam kūdikiui nuo gimimo pradeda formuotis supratimas, kad, norint patenkinti savo bazinius poreikius, turi įdėti pastangų ir spręsti problemas. Tokie vaikai, kai ateina į darželį, jų veikimas orientuotas į tikslo siekimą savo pastangų dėka. Jie nelaukia, kol jiems šaukštą į burną įdės darželyje, jie nenaudoja ašarų kaip agresijos formos, kad kiti už juos viską padarytų, jie patys stengiasi patenkinti savo poreikius ir dar padeda kitiems, jeigu jie priima pagalbą.
Pasak Vilniaus lopšelio – darželio „Žilvitis“ ikimokyklinio/priešmokyklinio ugdymo mokytojos (fiziniam lavinimui) Dalios Rimkuvienės tiek ypatingiems vaikams, tiek neurotipinės raidos vaikams sensorinių potyrių pagalba skatinkime ir sudarykime sąlygas stipinti raumenų tonusą bei fizinį aktyvumą tiek darželyje, tiek namuose. Galima pasigaminti sensorinius kamuoliukus, kurie sukelia skirtingus sensorinius pojūčius vaikams, kad kiekvienas turėtų galimybę rinktis pagal save, pažindamas ir tyrinėdamas savo pojūčius. Dalia pabrėžia, kad vien tik darželyje vykstančių fizinio aktyvumo veiklų vaiko harmoningai fizinei raidai nepakanka.
Šeima taip pat turi intensyviai prisidėti, įsitraukti ir rasti laiko su vaikui po darželio ir savaitgaliais rinktis aktyvaus fizinio laisvalaikio pramogas, pvz. leisti vaikams karstytis po medžius, kur dirba vaikų visos raumenų grupės ir kitos aktyvios fizinės veiklos. Tiesiog gyventi su vaikais aktyvų gyvenimą, žiemą išeiti ant klanų ir kartu su jais dūkti, kad būtų visiems smagu. Vaikai neturi būti mums našta, jie su mumis gyvena gyvenimą ir dalyvauja visuose buities darbuose ir pagal amžių padeda aktyviai veikdami. Reguliarus fizinis aktyvumas yra esminis elementas, užtikrinantis žmogaus fizinę ir emocinę sveikatą. Vaikystėje lavinami raumenys ir koordinacija prisideda ne tik prie fizinio vystymosi, bet ir formuoja žmogaus aktyvų gyvenimo būdą ir teigiamą ilgalaikį požiūrį į sportą. Vaikai, kurie nuo mažens užsiima sportu ar aktyviai leidžia laiką, dažniau išlaiko šį įprotį ir suaugę.
Tad tėvų ir pedagogų užduotis būti tinkamais fizinio aktyvumo pavyzdžiais vaikams, patiems įsitraukti ir aktyviai veikti kartu su vaikais nuo ankstyvos vaikystės, kuriant tarpusavio ryšį per bendrus pomėgius. Ryšys neatsiranda vaikams suaugus ir jo kokybė nepagerėja per vieną dieną, tai yra nuolatinis procesas. Ne pats faktas vaikams įsimena labiausiai iš vaikystės, bet įsimenamas tas įvykis, kurį lydėjo stipriausia emocija, tiek ta, su kuria buvo gera ir lengva išbūti, tiek ta, su kuria buvo sunku išbūti. Jeigu vaikai nuo pat vaikystės susiformuoja fizinio aktyvumo įpročius, tai ir paauglystėje ir suaugystėje raumenys prašysis darbo. Tarp fizinio krūvio ir mąstymo – tiesioginis ryšys, kuo daugiau žmogus juda, tuo geriau dirba jo smegenys.
Aktyvus laisvalaikis su vaikais ne tik stiprina jų fizinę ir emocinę sveikatą, bet ir tarpusavio ryšį. Svarbu mėgautis pačiu judėjimu, nepersitempiant, bet pasirenkant įvairias pramogas, kurios vaikams teikia džiaugsmo: žaidimai lauke, važinėjimas dviračiu, šokiai ar komandiniai žaidimai. Svarbu gera emocija. Jeigu jūsų vaikai turi priklausomybes nuo virtualių įrankių ir juos sunku vasarą ,,ištraukti“ į gamtą ar žiemą ant kalnų su rogutėmis, tai suteikti smagius potyrius ir geras emocijas nebus iš karto taip lengva, bet įmanoma. Dažnai individualių konsultacijų metu girdžiu, kad darželinukus ir pradinukus tėveliams sunku ,,ištraukti“ į lauką. Mamos dalinasi patirtimi, kad su vaikais daugiausiai lauke gali išbūti pusvalandi, tik tiek užtenka kantrybės jų zyzimui atlaikyti. Tada grįžta namo, vaikai sėda prie savo kompiuterinių žaidimų, o tėveliai tada turi ramybę ir savo laiką. Jeigu esate panašioje situacijoje, tai neatidėliokite, pradėkite kurti aktyvaus laisvalaikio ritualus. Dvi pirmas savaites bus sunku ir jums, ir vaikams, bet per ilgesnį laiko tarpą formuosis smagūs potyriai ir tarpusavio ryšys aktyviai leidžiant laiką kartu. Geros emocijos ir palaikantys tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai – geriausia prevencija vaikų priklausomybėms nuo virtualių įrankių ar psichiką veikiančių medžiagų vartojimo.
Tėvų, mokytojų ar kitų suaugusiųjų pavyzdys yra veiksmingiausias vaikų ugdymo metodas. Fizinis aktyvumas ir emocinė žmogaus sveikata yra tampriai susijusios, nes žmogus tai – visuma. Kuo vaikai daugiau sportuoja, tuo jie yra psichologiškai atsparesni ir geba geriau susikaupti bei susikoncentruoti į norimą pasiekti tikslą. Sportuojant, aktyviai veikiant ugdosi žmogaus valia. Jeigu padedama vaikams mokytis išsikelti prasmingus tikslus ir savo valios pastangų dėka jie sugeba juos pasiekti, tai išsiugdo atkaklumą. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie reguliariai sportuoja, lengviau susidoroja su stresu, yra energingesni ir geriau miega.
Emocinę gerovę lemia socioemocinės kompetencijos
Vaikystėje formuojasi ne tik fiziniai, bet ir emocijų atpažinimo ir jų reiškimo įpročiai. Jau antraisiais gyvenimo metais pas žmogų pradeda atsirasti emocijos, kurias vaikai vienaip ar kitaip išreiškia. Skirtingas emocijas jie reiškia skirtingais žodžiais ir veiksmais. Vaikai kartoja tuos veiksmus, kurie greičiausiai padeda patenkinti dominuojančius poreikius. Kuo dažniau vaikai kartoja jiems apsimokančius veiksmus, tuo tvirčiau šie veiksmai įsitvirtina asmenybės struktūroje ir tampa elgesio įpročiais, o vėliau ir charakterio bruožais. Tad, kuo anksčiau tėveliai ir kiti ugdytojai pastebi vaikų netinkamus veiksmus reiškiant savo emocijas ir iš karto tinkamai reaguoja, tuo greičiau vaikai supranta, koks elgesys tinkamas ir, koks netinkamas. Pagrindinis siekis – padėti vaikams atpažinti, įvardyti ir sveikai reikšti savo emocijas nuo pat vaikystės. Pasak, Vilniaus lopšelio – darželio „Žilvitis“ ikimokyklinio / priešmokyklinio ugdymo mokytojos (fiziniam lavinimui) Dalios Rimkuvienės vaikų fizinis aktyvumas stiprina jų emocinę sveikata. Fizinis krūvis skatina laimės hormonų išsiskyrimą, padeda pajusti vidinę ramybę ir pasitikėjimą savimi.
Į mokyklą vaikai ateina, turėdami emocijų reiškimo pagrindus, tai tarsi žemėlapis, kuriuo jie automatiškai vadovaujasi. Susiformavę vaikų elgesio modeliai toliau įtvirtinami ir taikomi, bendraujant su klasės draugias bei mokytojais. Vieniems turimi elgesio modeliai padeda patenkinti savo poreikius, sugyvenant su kitais ir gerai jaučiantis, o kitiems turimi elgesio įpročiai nepadeda susikurti gerus tarpusavio santykius su kitais bei susirasti prasmingos veiklos. Vieniems reikalinga didesnė suaugusiųjų pagalba, o kiti sugeba savo jėgomis išspręsti jiems iškylančius iššūkius ir susikurti vidinę emocinė gerovę.
Tėvai ir pedagogai gali prisidėti prie vaikų emocinės sveikatos ugdymo, skirdami dėmesį šiems aspektams:
- Stiprinti vaikų emocijų atpažinimo įgūdžius. Mokydami vaikus suprasti savo emocijas ir jas įvardyti, padedame jiems labiau pažinti kylančias emocijas. Išmokę jas atpažinti, mokomės atskirti jas nuo veiksmų ir žodžių. Kai atpažįstame savo emocijas, tik tada tampame jų šeimininkais. Kol jų neatpažįstame, jos mus valdo. Pavyzdžiui, užuot ignoravę vaiko pyktį, padrąsiname jį paaiškindami, kodėl jis jaučiasi susierzinęs.
- Padedame mokytis tinkamai jas išreikšti. Geriausiai tai padaryti, užduodant klausimą, ar pasirinktas vaiko elgesys padėjo jam geriau pasijusti. Jeigu tai nepadėjo susigrąžinti vidinės ramybės ar kitais buvo žalingas kitiems, tai galima pasikalbėti apie kitas elgesio alternatyvas ateityje. Mokydami vaiką išreikšti savo emocijas priimtinais būdais, parodome jam alternatyvas ir praplečiame galimybes kaip tinkamai reikšti savo emocijas. Galima pasiūlyti nupiešti, parašyti ar pasakyti, kas juos neramina.
- Empatijos lavinimas. Jeigu negalvosime apie tai, kaip jautėsi kitas, kai mes netinkamai pasielgėme, o tik galvosime apie save, tai galime tapti žiauriais, kategoriškais ir kerštingais bei elgtis arti „sveiko“ proto ribos. Tik lavindami empatijos pojūtį bei skatindami vaikus atpažinti savo ir kitų emocijas, galėsime suprasti, kaip jų elgesys veikia aplinkinius ir atvirkščiai.
Svarbu suprasti, kad vaikams būtina jausti emocinį saugumą. Šeimoje ir mokykloje siekime kurti aplinką, kurioje vaikai gali atvirai kalbėti apie savo emocijas ir jausmus, nebijodami būti nesuprasti ar smerkiami.
Kaip tėvai ir pedagogai gali prisidėti prie vaikų fizinės ir emocinės sveikatos stiprinimo?
Pirmiausiai, norint padėti vaikams stiprinti savo emocinę ir fizinę sveikatą, atkreipkime dėmesį į 3 svarbiausius aspektus:
- Mūsų rodomas pavyzdys. Vaikai mokosi, stebėdami suaugusiuosius. Jei jie mato, kad tėvai ir mokytojai patys stengiasi būti fiziškai aktyvūs ir emocijų valdyme sąmoningi, jie taip pat nori tai kopijuoti. Tik tuo atveju, jeigu yra tarpusavio ryšys ir tėvai bei mokytojai vaikams yra autoritetai, tada veidrodinių neuronų pagalbą vaikai kopijuota tuos, prie kurių yra prisirišę.
- Kokybiškas bendravimas. Spartus gyvenimo tempas mus įsuka į darbų sūkurį ir vis mažiau laiko lieka kokybiškam bendravimui su vaikais. Labai svarbu leisti laiką kartu, kuris teikia džiugesį ir kuria geras emocijas, kur vaikų yra ne tik klausomasi, bet ir išgirstama, ką jie nori mums pasakyti. Įtemptame gyvenimo ritme svarbu rasti laiko būti su vaikais ir gyventi gyvenimą kartu su jais, juos girdint ir išklausant. Bendravimas padeda suprasti, kokios mintys, emocijos ir jausmai užpildo jų kasdienybę.
- Palaikyti vaiko pasirinktus pomėgius ir prasmingą saviraišką. Jei vaikas atranda mėgstamą sporto šaką ar užsiėmimą, skatinkite jį tuo užsiimti domėdamiesi, kalbėdamiesi, aptariant. Tas pats galioja ir emocijų išraiškai – padėkime vaikui rasti tinkamus būdus, kaip su jomis tvarkytis.
Išvada
Sveiki fiziniai ir emociniai įpročiai formuojasi dar vaikystėje, todėl tėvai ir pedagogai yra pagrindiniai šio proceso dalyviai. Svarbu ne tik skatinti fizinį aktyvumą, bet ir padėti vaikams pažinti ir mokytis tinkamai reikšti savo emocijas. Tik tokiu būdu galime užauginti psichologiškai atsparią ir fiziškai aktyvią visuomenę, kuri mokės rūpintis savo sveikata visą gyvenimą.
Asociacija „Sėkmės link“ 2024 metais, įgyvendindama visuomenės sveikatos stiprinimo priemonę „Pozityvi tėvystė – žmogaus likimas“, parengė šį visuomenės švietėjišką straipsnį, kuris skirtas tėvams, mokytojams ir kitiems ugdytojams. Priemonė finansuojama iš Vilniaus rajono savivaldybės 2024 metų visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšų.
Su meile,
Dalia Rimkuvienė, Živilė Kibeikienė ir Sigita Burvytė
