„ Žmogus užaugęs smurtaujančioje šeimoje ir vaikystėje patyręs smurtą, užaugęs dažniausiai taip pat elgiasi ir su savo vaikais.“
Smurtas artimojoje aplinkoje pastaraisiais metais Lietuvoje – aktuali problema. Visuomenėje plačiai apie tai yra kalbama ir nagrinėjama šios sąvokos prasmė. Smurtas – vieno žmogaus (žmonių grupės) prievartos veiksmas prieš kitą žmogų (žmonių grupę), iš to turint kokios nors naudos ar pasitenkinimo (Kučinskas 2000 144; Kučinskienė 2000; 144). Jo formos yra labai įvairios: fizinis, psichologinis, ekonominis, seksualinis ir kt. Daug kalbama apie smurtą šeimoje. Tai viena labiausiai paplitusių žmogaus teisių pažeidimo formų. Smurto namuose objektais gali būti bet kuris šeimos narys, tačiau absoliuti dauguma smurto šeimoje aukų yra moterys ir vaikai. Tokio elgesio tikslas dažniausiai yra pademonstruoti jėgą ir galią kito asmens atžvilgiu. Praėjus jau trejiems metams po Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimo, statistika rodo, kad vienas iš dešimties užregistruotų nusikaltimų – smurtavimas artimoje aplinkoje. Tai rodo, kad smurto atvejų kai yra smurtaujama šeimoje, mažėja nežymiai. Viso to sekoje, daroma didžiulė fizinė, psichologinė, socialinė ir materialinė žala visiems šeimos nariams. Ypač tai atsiliepia vaikams.
Smurto šeimoje poveikis vaikams
Smurto atsiradimo priežastys labai įvairios ir aktualios sociologams, socialiniams darbuotojams. Smurtą dažniausiai gimdo – smurtas. Smurtautoju negimstama, smurtauti išmokstama, ir tai gali tapti nuolatiniu elgesio būdu. „Jis gali būti ir spontaniško pykčio išraiška dėl patirto pažeminimo, skriaudos, prievartos” (Jenkins 1997; 176). Šeimoje patiriamas smurtas turi didžiulį, sunkiai pataisomą, o kartais nebepataisomą poveikį suaugusiojo ir vaiko asmenybei. Deformuoja vidines psichines struktūras, dėl to visą gyvenimą žmogus gali jaustis ir elgtis neadekvačiai. Alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimas, pavojingas vairavimas, grubumas bendraujant su kitais, staigus „užsidegimas“ konfliktinėse situacijose, santykių aiškinimasis kumščiais, įstatymų pažeidinėjimas yra tik maža tų pasekmių dalelė.
Žmogus augęs smurtaujančioje šeimoje ir vaikystėje patyręs smurtą, užaugęs dažniausiai taip pat elgiasi ir su savo vaikais. Visa tai kyla dėl bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmo kai nežinoma kaip elgtis su savo jausmais. Lengviausia pyktį ar kitus jausmus išlieti ant bejėgiškiausio ir savęs apsiginti nesugebančio vaiko. Todėl, vaikas gyvenantis smurtaujančioje aplinkoje, atsiduria tarsi įstrigę spąstuose. Jam iškyla sudėtingas uždavinys – kaip prisitaikyti? Jis privalo rasti būdą, kaip išsaugoti pasitikėjimą žmonėmis, kurie pasitikėjimo neverti, kaip rasti saugumą situacijoje, kuri nesaugi, kaip kontroliuoti situaciją, kuri gąsdinamai neprognozuojama, kaip įgyti jėgų kai jautiesi esąs beviltiškoje situacijoje. Visa tai, jau nuo pat mažens formuoja baimę, uždarumą. Vaikas gyvena nuolatinėje grėsmėje, nuolatinėje baimėje, kad vėl gali pasikartoti smurtas. Ši baimė niekada neleidžia vaikui pasijausti saugiu – jis negali prognozuoti ateities. Prisitaikymas prie tos nuolatinės grėsmės reikalauja pastovaus budrumo. Todėl, vaikas priverstas išmokti atpažinti pačius menkiausius pavojaus ženklus, pvz., smurtautojo veido išraiškos, balso, kūno kalbos pasikeitimus. Vaikas reaguoja į tuos ženklus, net nespėdamas sąmoningai jų įvertinti. Dažnai, smurtaujančių šeimų vaikai pradeda bėgti iš namų. Saugumo jausmas vaiko psichikoje pradeda asocijuotis ne su tėvais, šeima ir namais, o su konkrečia vieta, savo slėptuve, kur vaikas gali jaustis saugus, ramus ir nepasiekiamas. Tuo tarpu namai ir šeima tampa nesaugiu, grėsmę keliančiu objektu.
Smurto šeimoje pasekmės vaikams
Daugelis moterų patiriančių smurtą šeimoje pateisina savo gyvenimą su smurtautoju ir toleruoja tokį sutuoktinio ar partnerio elgesį, teisindamosi sau ir kitiems, nenoru ardyti šeimos dėl vaikų. Kaip teigia dauguma autorių (Elshtain 2002; Gilligan 2002; Johnson 2003; Kanopienė 2001; Miškinis 2003; Pavilionienė 1998), smurto prieš moteris kilmė slypi socialinėje struktūroje, kurioje lyčių nelygybę lemia vertybių, tradicijų, papročių, įpročių ir pažiūrų visuma. Kadangi, daugelis smurto prieš moteris atvejų neviešinami, nes moterys, bijodamos gėdos ir pažeminimo, nenori kalbėti apie savęs skriaudimą, tiksli smurto statistika nežinoma tiek pažangiose, tiek besivystančiose šalyse. Tačiau, visa tai vienareikšmiškai neigiamai veikia vaiką.
Stebėdamas vieno iš tėvų prievartą kito atžvilgiu, vaikas išmoksta:
- agresyvaus elgesio;
- išgyvena chaotiškumą, paklusdamas vieno iš tėvų kontrolei;
- patiria šeimos izoliaciją, kadangi neturi teisės namo parsivesti draugų, negali niekam pasakoti apie savo šeimą;
- sunkios paslapties apie smurtą šeimoje saugojimas skatina vaiko beviltiškumo ir negebėjimo padėti, paprašyti pagalbos jausmą.
Ateityje, visa tai išgyvenęs vaikas gali kaltinti save dėl nesugebėjimo suvaldyti situacijos.
Gali pasireikšti tokios pasekmės kaip:
- nuolatinis savęs nuvertinimas;
- didelis nerimastingumas;
- polinkis į depresiją;
- negebėjimas gyventi šeimoje;
- nuolatinė partnerių kaita;
- aukos sindromo pasireiškimas (kai išprovokuojamas smurtas, pvz., primušimas, išžaginimas ar apiplėšimas) ir t.t.
Dažniausios smurto priežastys yra šios: vyro girtuokliavimas, nepritekliai, vaikų auklėjimas, nuostatų ir požiūrių skirtumai, dėmesio partneriams trūkumas, mažas rūpinimasis vieni kitais ir kt. Smurtas artimoje aplinkoje smarkiai paveikia ir sutrikdo ne tik suaugusiojo, bet ir vaiko raidą, psichinį vystymąsi. Nuo pat mažens matydamas smurto apraiškas šeimoje, vaikas pradeda matyti iškreiptą šeimos modelį ir ugdosi netinkamą (destruktyvų) bendravimo supratimą. Smurtas pakenkia fizinei sveikatai (sužalojimai, randai, nepagydomi pakenkimai), pažintinių procesų raidai (kalbai, mokymuisi, akademiniams pasiekimams), emocinei raidai (nerimas, potrauminio streso sutrikimas, depresija, žema savivertė), elgesiui (agresija, alkoholio, tabako, narkotinių medžiagų vartojimas, savęs žalojimas, nusikalstami veiksmai, taisyklių nepaisymas), tarpasmeniniams santykiams (negebėjimas užmegzti kontakto, šiltai ir draugiškai bendrauti).
Kai kurie sunkumai nesibaigia vaikystėje, jie žaloja ir jau suaugus, darydami nesibaigiantį smurto ratą. Tokie vaikai užauga menkus tėvystės gebėjimus turinčiais tėvais ir motinomis, jie dažnai būna agresyvūs ir smurtaujantys partneriai, tampa linkusiais nusikalsti ir elgtis asocialiais piliečiais.
Naudota literatūra:
- LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, 2011, Nr. XI-1425
- Higgins D., McCabe M. (2001). Multiple forms of child abuse and neglect: Adult retrospective reports. Aggression and Violent Behaviour.
- Jenkins J. 1997. Šių laikų dorovinės problemos. Vilnius.
- Kučinskas V. Kučinskienė R. 2000. Socialinis darbas švietimo sistemoje. Klaipėda.
- Elshtain, J. B. 2002. Vyro viešumas, moters privatumas. Vilnius.
- Gilligan J. 2002. Smurto prevencija. Vilnius.
- Johnson L. C. 2003. Socialinio darbo praktika. Vilnius.
- Kanopienė V. 2001. „Lyčių lygios galimybės“ kn. Žmogaus socialinė raida. Vilnius.
- Miškinis K. 2003. Šeima Žmogaus gyvenime. Kaunas.
- Pavilionienė M. A. 1998. Lyčių drama. Vilnius.
Kaip svarbu, kad tįėvai suvoktu, kas smurtaudami sukelia ne tik fižini skausmą. niekaip nesuvokiu, kaip tėvai sumuša savo kūdikius, mažus vaikus. apskritai, labai svarbu atkreipti dėmesi įi tuos tevus,kurie smurtauja pries savo vaikus.
nepateisinu smurto šeimoje, ar už jos ribų.
Smurtas gimdo smurtą. vieną kartą pakėlus ranką, antra kartą tai padaryti bus daug lengviau. ir pastaruoju metu, gyvenant tokiu įtemptu tempu, vietoj auklėjimo kitų priemonių , tingėjimo įdėti pastangų vaikui paaiškinti kas yra gerai, o kas blogai, renkasi fizini smurtą. taip pat ir suaugę, vietoj pokalbiu, debatų ar diskusijų, renkasi fizinės jėgos panaudojimą.
O juk yra begalė būdų, kaip spresti kilusias problemas ar daug geresnių auklėjimo priemonių nei smurtas.
Jeigu vaiko vaikystėje buvo smurto, tai ir didelė tikimybė, kad ir ateityje o gyvenime bus smurto. Tokie vaikai tada ir savo vaikus taip auklėja, todėl pritariu Jolitos pasakymui, kad „smurtas gimdo smurtą“.
Pati užaugau pasiturinčioje, tačiau smurtaujančioje šeimoje. Tėvai tarpusavyje nesutardavo ir smurtaudavo vienas prieš kitą. Galutinė stotelė būdavau aš. Vaikystėje nepamenu dienos, kad nebūčiau gavusi į kailį. Mama matyt nusivylimą dėl nenusisekusių santykių išliedavo ant manęs, kad nevalgau sriubos, nemiegu, gavau mokykloje blogą pažymį ir t.t…Aš tik dabar, kai esu beveik 30 m. supratau, kad tėvai, nors būdami išsilavinę, dirbantys, pasiturintys žmonės nemokėjo visiškai suvaldyti emocijų mano atžvilgiu, nes visai ties tuo nedirbo ir nesuprato, kad tai daro. Žinoma tėvai dabar tikrai nėra mano autoritetai, tačiau esu dėkinga, kad aš esu ir atleidau viską tėvams, nors atsiprašymo tikrai nelaukiau ir nesulaukiau. Nuo to momento, kai atleidau gyventi pasidarė daug lengviau ir viliuosi, kad tėvam ir būsimai šeimai parodysiu, kaip reikia gražiai bendrauti ir būsiu puikus pavyzdys kitiems.
Skaudu, kai visuomenėje vis dažniau pasigirsta diskusijos, jog nereikia jokio įstatymo vaiko teisėms apginti, jį priėmus vaikai pradės manipuliuoti ir valdyti tėvus bei kitus suaugusiuosius – vaikai paims valdžią, o tėvai liks jų vergais. Straipsnis labai patiko, labai taikliai jo autorė apibūdino smurtaujančioje šeimoje gyvenančio vaiko išgyvenimus. Pats buvau toks vaikas ir skaitydamas straipsnį jame mačiau save, patirtus savo išgyvenimus, jausmus. Vaikui smurtas palieka neišdylantį rėžį sieloje ir tuštumą. Suaugęs žmogus turi suvokti, kad negali būti pateisinamos jokios fizinės bausmės kaip auklėjimo priemonė. Vaikas turi jausti meilę ir saugumą, o ne baimę ir nuolatinę įtampą.
Manau, kad ši tema itin aktuali. Apie tai vis gi dar reikia labai daug kalbėti. Tačiau labai svarbi autorės išsakyta mintis yra, jog smurtas prieš vaikus yra tik tėvų bejėgiškumo išraiška. Mano manymu, šia tema reikalingas įpatingas žiniasklaidos įsitraukimas, kadangi dar vis gaji nuomonė: „mus vaikystėj mušė ir dėl to blogesni neužaugom“. Tokią nuomonę pakeisti dar reikia didelio įdirbio, kadangi įsigyvenusią nuomonę, o kartu ir pačių patirtį pakeisti tikrai nėra lengva. Taip pat dažnai suaugusieji sako, kad vaikai šiais laikais nebejaučia ribų, nebegerbia vyresnių, todėl jiems taip pat tą jėgą reikia parodyti jėga. Mano nuomonę tai ribotas žinias turinčio žmogaus nuomonę, tačiau reikia pripažinti, kad ji vis gi gaji mūsų visuomenėje. Taigi pasikartosiu, apie dar vis reikia kalbėti labai daug ir garsiai.